Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

VII DALIS (Is) "GRANDINĖS"

VII DALIS

GRANDINĖS

- Būsi mano?

Tai nuskambėjo kaip siaubo vestuvės.

LENA

Grįžusi tuoj pat nuėjau į garažą. Iš toli aidėjo policijos sirena. Parke stovėjo nemažai pašalinių žmonių. Susirinko ne tik Milvonkio teisėsauga, bet atvažiavo ir morgo ekspertas iš Melburno. Nemanau, kad to reikėjo, bet jeigu tokios gausios pajėgos, vadinasi kažkas vyksta, o aš nieko apie tai nežinau. Neseniai grįžo tėtis. Keista, jo darbai greitai pasibaigė metalo gamykloje. Paprastai jis negrįžta taip anksti. Mama vis dar darbe. Skambino vos tik sužinojo apie lavoną parko centre. Liepė sėdėti namuose ir niekur neiti, kol ji grįš. Klausysiu? Ne. Ko gero tėtis grįžo dėl tos pačios priežasties. Lavonas, tai lavonas. Gal Janas apie tai ką nors žino? Prieš nušaudama jį pasiteirausiu. Sėdėjau garaže ir ilgai trypčiojau kojomis dulkėtą žemę, tryniau ranka į ranką. Šiandien diena šaltesnė nei visada. Tas šaltis kelia šiurpą. Pasigirdo trepsėjimas. Po praviromis pakeliamosios durimis pralindo tėtis.

- Ką čia darai, Len? Juk šalta. Eik vidun, - susitraukęs į storesnę striukę pratarė jis. - Skambino tavo mama. Ji nenori, kad būtum lauke, kol netoliese vyksta tokie dalykai.

- Žinau, - nudelbusi akis žemyn pritariau jam. - Ji taip pat man skambino.

Balsas nuskambėjo per daug liūdnai. Nesijaučiau laiminga. Negaliu žudyti. Aš nesu žudikė, bet jeigu iki smuiko man trūksta tik perlipti Jano kūną, tai neketinu trauktis. Tėtis priėjo ir atsisėdo šalia.

- Pastaruoju metu tu kaip nesava. Nebematau tavęs namuose. Šiandien ryte man skambino direktorė. Sakė, kad nebuvai pamokose. Aplinkui tave nematau draugų. Tu nebegroji smuiku ir nebedalyvauji to baro renginiuose. Lena, ar tu turi bėdų?

Gniaužiau juodai pirštiniuotas rankas į kumščius ir galvojau. Janas. Aš noriu nužudyti Janą. Noriu jį nužudyti, kad galėčiau grįžti prie savo gyvenimo, kad galėčiau groti, kad galėčiau gyventi tamsoje ir šešėliuose. Kad niekas niekada apie tai nežinotų, kad niekas niekada tuo nesidomėtų. Tik aš ir smuikas. Tik aš ir tamsa. Tik tai, kas joje. Jokio Jano. Jokių problemų. Pasisukau į tėtį ir nutaisiau vaikišką šypsenėlę.

- Ne, tėti, man viskas gerai. Šiandien pramiegojau. Dažnai būnu su Martinu. Gali pats jo paklausti. ir ne, jis tik draugas, - nuspėjamai atsakiau. - Negroju, nes... - nenoromis melavau. - Nes pavargau. Tiesiog noriu pailsėti. Šiuo metu man nėra kūrybinės nuotaikos. Aplinkui dedasi kažkokie keisti dalykai. Kad ir tas įvykis parke... - nustūmiau kalbas link negyvo merginos kūno. Jis suprantamai palinkčiojo, o tada pakilo iš vietos.

- Na, nebūk čia per ilgai. Ir nevaikščiok lauke. Mama iš proto išeis, - patikino jis. Linktelėjau ir jis išėjo. Iš po užpakalio ištraukiau išardytą ginklą. Gavau jį iš ten pat, iš kur ir visus daiktus, kai vogiau smuiką „Styvenseno" muziejuje. Apkaba turėjo mažiau nei pusę šovinių, tačiau tiek nereikės, kad jį nudėčiau. Pasitaisiau kepurę ir apsidairiusi garaže išsmukau į šaltą orą, kuris verčia kalenti dantimis, kuris bando mane atbaidyti nuo to, ką ruošiuosi padaryti. Nužudyti Janą. Tai vienintelis tikslas iki Juodojo smuiko. Visa kita nesvarbu. Sėdau į mašiną ir išvažiavau į gatvę. Keli policininkai į mane sužiuro, tačiau aš įkišau smakrą į storą šaliką, o ginklas buvo paslėptas po sėdyne. Visa laimė, kad niekas manęs nestabdė. Spausdama gazą karts nuo karto treptelėdavau koja į šoną. Nežinau kas tai. Nervai ar netikra baimė. Dažnai savęs negaliu kontroliuoti. Jeigu taip pasielgsiu, jeigu jį nužudysiu, jeigu mane pagaus aš priversiu juos visus patikėti, kad esu nepaltinama, kad kalta mano sutrikusi psichika. Man viskas gerai, tačiau atsarginis gyvenimo planas, jeigu kartais prisidirbčiau tiek, kad jau net Martinas manęs neištrauktų. Pagrindinis kelias slidus. Dairiausi pro langus, regėjau nesibaigiančius miškus: eglynus, beržų tankmes, o kai kur net uosius. Aplinkui taip tuščia ir tylu. Dienos šviesa skendėjo prieblandoje, palei mašinos ratus, palei pažemę voliojosi tiršti rūko kamuoliai. Tokio rūko niekada nebūna. Mašinų irgi nei vienos. Kelias visiškai tuščias. Vis galvojau ir galvojau. Maniau pradėsiu svilti. Staiga iš niekur nieko ant mašinos kapoto nukrito laukinis gyvūnas. Ėmiau greitai stabdyti. Gyvūnas nusirito po ratais. Mano širdis tukseno taip greitai, kad maniau jog tuoj pat sustos, kūnas tirtėjo, norėjosi šaukti, bet balsas užstrigo, pranyko. Jo nebeliko. Rankos drebėjo iki pat pečių, jos tarsi prišalo prie vairo. Žiūrėjau nemirksėdama, negalėdama pajudėti. Bijojau išlipti ir pažiūrėti. Kas čia vyksta? Kas dedasi? Tai negali būti ženklas atsitraukti. Tai nėra ženklas. Tai pagrindinis kelias. Visko pasitaiko. Ne pirmas kartas, kai patrenkiamas laukinis gyvūnas ir ne paskutinis. Atidariau dureles ir nenoromis lėtai išlipau iš mašinos. Atsargiai išėjau priešais ir nužvelgiau gyvūną. Tai...