Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

XIX DALIS (Is) "SKIRTINGAI PANAŠŪS"

XIX DALIS

SKIRTINGAI PANAŠŪS

- Tau svarbiausia, kad pakratyčiau kojas...

LENA

Pasirėmęs į palangę žiūrėjo tiesiai į mano akis, lyg tikrindamas ar nemeluoju. Jis ir vėl šypsojosi. Kodėl jis taip daro? Ar būtina? Ne, tai ne gąsdina, tai erzina.

- O dar ką nors jauti? - paklausė jis. Velnias. Juk pasakiau jam, kad jo sadizmas sužadino kažkokius kvailus jausmus. Tada jis surimtėjo. Janas nunarino galvą tarsi mąstydamas, ką pasakyti. - Jaučiu kalte, kad smaugiau tave, Mažut, - pakėlęs akis susirūpino. - Tikiuosi neliko jokios žymės, - pirštais patraukė mano megztinį, o aš tuoj pat nustūmiau jo ranką. - Nori tikėk, nori ne, bet sėdėdamas vis galvojau apie mudu, apie tave, apie savo Betą, - jo susižavėjimas manimi tik kilo. Nesvarbu ar aš į jį ginklu taikyčiausi, ar peiliu bandyčiau nudurti. Janas neketino atstoti. - Pasakyk ką nors, - paglostęs skruostą paprašė jis.

- Buvai gydytojas? - paklausiau.

- Stengiausi tokiu būti. Seniai, - atsakė jis.

- Domiesi lenktyninėmis mašinomis?

- Labiau lenktynėmis, - nusišypsojo. Aš visvien kaip prarijusi varlę. Raukiausi tik pikčiau ir pikčiau.

- Sėdėjai?

- Porą metų.

- Už ką?

- Už nelegalią veiklą. Nieko įdomaus. Visvien po metų išėjau. Už gerą elgesį, - pabrėžė jis. Perverčiau akis. Patraukusi veidą nuo jo rankos nušokau tikėdamasi atitrūkti nuo jo artumo, tačiau tai buvo paskatinimas papulti į jo glėbį. Jano veidas, lūpos buvo taip arti manojo. Nusukusi į šoną jaučiau kaip jis švelniai bando mane paliesti, kaktą atremdamas į manąją, kiek stipriau priremdamas prie palangės.

- Mačiau fortepijoną. Jis tavo? Groji? - toliau klausinėjau. Mudviejų veidus skyrė vos centimetras, gal du, ne daugiau.

- Mano. Seniau grojau, - lūpos pasiekė mano žandikaulį. Jis iš lėto slydo juo tol, kol pasiekė smakrą. Sužeista lūpa pasiekė manąsiąs. Vos prisilietęs mėgino pabučiuoti. Tvyrojo ta įtampa. Leisti ar neleisti? Jis norėjo švelnaus bučinio ar ir vėl pasiguldyti į lovą? Nes to nebus.

- Kodėl tu sužeistas? - bandydama išvengti jo prisilietimo vėl uždaviau klausimą.

- Susidūriau akis į akį su žudiku. Semo žudiku, - paprastai atsakė ir vėl siekė mane pabučiuoti. Išplėčiau akis ir stumtelėjau jį atgal.

- Ką? - nepatikėjau. - Ir tu vis dar gyvas?? Po šimts! - Janas atsiduso.

- Tau svarbiausia, kad pakratyčiau kojas, taip? - nusijuokė.

- Nejuokinga. Kaip jie atrodė? Kiek jų buvo? Kodėl jie paliko tave gyvą? Ir po velniais ką reiškia ši tatuiruotė? - bedžiau pirštu į jo kaklą. Jis sugriebė mano ranką ir prisitraukė prie savęs, kad net pasidarė sunku įkvėpti.

- Tamsūs. Nei veido, nei aiškių kontūrų, - vėl lįsdamas prie manęs pasakojo jis. - Keturiese arba penkiese. Nepamenu dabar. Ši tatuiruotė reiškia, kad karkadantis esu iš prigimties. Gimimo žymė. O gyvas esu todėl, kad nebijau mirties, - jis vėl atrėmė kaktą į manąją, rankomis apglėbė mano liemenį. Nujaučiau, kad jam reikia mano artumo, kad stengiasi kuo ilgiau išlaikyti šalia savęs. - Ar gali nusišypsoti? Nesu matęs tavo šypsenos. Noriu ją pamatyti, - atsiduso jis, švelniai ir mažais bučiniais nubučiuodamas visą žandikaulį.