Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

XXIV DALIS (Is) "KAI TORNADAS SUSIDURIA SU URAGANU"

XXIV DALIS

KAI TORNADAS SUSIDURIA SU URAGANU

- Savo baimes dažnai vadinu Netikromis.

Laikau tai kovą su savimi.

ELANAS

Prieš daugiau nei 4 valandas

Sėdėdamas ant suoliuko iš lėto atstatinėjau kiekvieną lūžusį pirštų kaulelį. Kiekvienas trakštelėjimas baugino labiau nei ant šokių salės grindų gulintis lavonas juodu apsiaustu. Marijai pavyko vieną iš jų nudobti. Deja, bet nei vienas, nei kitas netrokštame išsiaiškinti kas slypi po tuo giliu gobtuvu. Stambus, neaukštas ir netikęs blogio priešas. Jis vadinamas Geruoju. Turėjau ir anksčiau susivokti, dar prieš perskaitant raštelį ant plonytės strėlės, kuri mane išgelbėjo nuo skausmingos mirties. Sėdėjau ir jaučiau skaubingą agoniją. Už ką? Už viską. Šaltomis, ledinėmis akimis žiūrėjau į patiestą ir negyvą priešo bendrininką. Dvejojau koks monstras galėtų slėptis už to gobtuvo, koks padaras drįso pulti ir vadintis Geruoju tik tam, kad sunaikintų dar vieną nepritapusią sielą prie tamsos, Gėrio atlieką. Su buteliu vandens sugrįžo Marija. Atsisėdusi šalia žvilgsniu sekė negyvėlį.

- Helouvynas beveik baigėsi, - patikrinusi valandą kreipėsi ji. Abu negalėjome patraukti akių nuo to pabaisos, nuo to, kas turėjo tikslą mus sunaikinti.

- Tasai man kartojo, kad dvi rasės gyventi negali, kad viena jų turi būti išnaikinta. Jis griežė dantį ant Taro pasaulio, - liesdamas pirštus susimąsčiau. - Jis norėjo Asmodėjaus. Jis žudė juos visus dėl jo. Ir jis čia buvo. Mums padėjo, - į sesers rankas įteikiau pačio Asmodėjaus ranka rašytą raštelį. Lenktų raidžių raštas ant kvadratinio popierėlio su skyle.

- Tiki pragaru? - pasisukusi smalsavo sesuo.

- Tikiu, kad yra prievarta ir tie, kurie ja naudojasi, - iš karto pagalvojau apie Leną ir Janą. Galiausiai nužingsniavau prie lavono. Mari sugrūdo raštelį į džinsų kišenę ir atsekė paskui. Pritūpęs tiesiau neseniai bepradedančią gyti, dar vis skaudančią ranką.

- Turėtume žinoti didžiąją Merfio taisyklę, - ėmiau kartoti Gerojo žodžius. Mari pasirėmė delnais į kelius ir šiek tiek palinko į priekį. - Tik pats didžiausias blogis yra blogio priešas, - nutraukiau apsiausto gobtuvą ir nunarinęs ranką žiūrėjau į tai, ko mažiausiais tikėjausi sutikti. - Ar dabar supranti kodėl jis paminėjo rases? Jie stoja į kovą su tuo, su kuo bemaž nepažįstami, - prieš mus gulėjo žmogus. Šimtaprocentinis žmogus. Individas stojęs į dvikovą su dvigubai už jį sveriančia vilkolake. Todėl man beveik pagailo jų visų. Pagailo, kad Lenos ir mano nuo vaikystės pažįstamas žmogus vėjais paleido savo šūdo vertą gyvenimą.

JANAS

Svarsčiau ar ji girdėjo, ką sakiau miškuose. Tačiau, kai jos paklausiau ji paneigė. Ar turėjo palengvėti, ar viską pabloginti? Kiek galėčiau jai atiduoti, kiek paimti? Atidarydamas dar vieną alaus skardinę traukiau link išėjimo, link Lenos, į turėklus pasirėmusios merginos, žvelgiančios į blyškias žvaigždes, stebinčią platųjį ežerą, kalnus kitapus vandens, medžių viršūnes ir visas švakes, vis mažesne liepsnele kaitinančia mus. Atsistojau visai šalia. Žiūrėjau per turėklų tarpą į apačią, į nuokalnę, medžių kamienus, žolę, kurios beveik nesimatė. Stebėjau tik tamsą palei žemę, tik tamsą, kuri nuolatos gaubė mane aplink, nuo pat gimimo, nuo pat kūdikystės, nuo pat neaprėpiamos paauglystės. Blogiausia neprisiminti. Blogiausia nepasakyti. Blogiausia tylėti ir nieko nedaryti. Jokio progreso ir jokio atvirumo. Akies krašteliu pažvelgiau į Leną, į merginą, kuriai jaučiuosi neabejingas. Pamažu noras pasiguldyti į lovą slinksta, noras suvedžioti ir prirakinti ją prie savęs dingsta, bet noras laikyti ją glėbyje nei neketina išdilti. Mudu skyrė keli centimetrai. Ji laikė tokią pat skardinę savo rankose. Žinojau, kad dabar ji yra sutrikusi labiau nei aš, kad ją kankina mintys apie košmarus, patirtas emocijas. Ji sumišusi, nes jos gyvenime atsiradau ir neketinu pasitraukti. Lena gal ir prirakinta prie manęs, bet tai nereiškia, kad tos grandinės turi būti tvirtos ir skaudžios. Atsisukęs žiūrėjau į ją atvirai ir kiek galėdamas nuoširdžiau, tik nežinau ar mano veide tai galėjo atsispindėti. Akimis žavėjausi kiekvienu jos garbanotu plaukeliu, kiekvienu odos lopinėliu, kiekvienu žvilgsniu. Rūpestis, kad ji liktų saugi kas kartą didėja. Kaip man apsaugoti ją nuo to, kas dedasi jos sapnuose? Sustiprėjo noras paliesti ranką, todėl uždėjau savąją ir sunėriau pirštus. Ji pažiūrėjo į tą vaizdą, lyg spręsdama ar taip išvis gali būti, ar tai daugiau mano vieno iliuzija. Visos paslaptys pakankamai tamsios. Tai yra priežastis dėl ko dalinuosi jas vienas su savimi.