Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

X DALIS "INKARAS"

X DALIS

INKARAS

- Mano smegenims reikėtų atminties kortelės.

Pradedu nebeatsiminti ką, kiek ir kada nužudžiau

Nors žinojau, kad jis mane stebi, bet išėjau į šokių aikštelę. Žinojau, kad šiandien dar nešokau. Prie manęs prisijungė Marija ir Elanas su Martinu. Stengiausi nežiūrėti į Janą, bet taip pat stengiausi sukelti jam pavydą. Žinojau, kad pavydo jis turi apsčiai, tačiau jis čia nieko nenužudys ir niekam nepakenks. Vos tik nužvelgiau savo linksmai šokančius draugus, atsisukusi nebemačiau Jano. Jis dingo. Daugiausiai visus šokius palaikė Elanas. Jis neleido man nustoti šokti. Suko ratais, o karts nuo karto ir apkabindavo. Tačiau šokdama jaučiau tą žvilgsnį. Jaučiau tą tamsų Jano žvilgsnį. Visuose kampuose. O kur jis pats? Šviesos ir efektai keitėsi vis greičiau. Atsirado daug tamsių spalvų, su įvairiais siluetais. Staiga kažkas mane atplėšė nuo kompanijos ir nusivedė kiek tolėliau. Mano nugarą atrėmė į save, tvirtai apkabino. Jaučiau šiltą kvėpavimą į kaklą ir odą. Suėmiau už Jano rankų, bandžiau jį nuo savęs atplėšti, bet nesisekė.

- Patiko gėlė? - paklausė jis, pabučiuodamas palei ausį, stipriai suspausdamas glėbyje.

- Pamerkiau šiūkšliadėžėje, - bandydama išsilaisvinti atšoviau jam. - Kaip tu išvis mane radai?

- Sakiau, kad su manimi prasidėti ne juokai, - jo ranka nuslydo mano nuoga koja, palindo po suknele. Jo lūpos bučiavo mano kaklą ir petį, netgi tą žaizdą, bevirstančią randu. - Niekaip negalėjau nuleisti nuo tavęs akių, Simpatuk. Tas tipas gaus ko nusipelnęs, - sušnabždėjo jis.

- Ką?? - suspigau. Iš visų jėgų stūmiau jį, o jis nepasidavė. - Ne, neliesk jo. Nedrįsk. Jis nieko nepadarė. Po velniais, Janai, - riktelėjusi stūmiau jį dar stipriau. Iš kažkur atsirado siaubinga jėga. Pasileidau pro minią. Spėjau ir striukę prigriebti. Išlėkiau laukan į mašinų aikštelę.

- Lena! - pasivijęs riktelėjo jis.

- Atstok, Janai, palik jį ramybėje. Vaikinas nieko nepadarė. Jis tik geras draugas, - melavau. Stengiausi neišsiduoti koks jo vardas. Nenorėjau, kad jam kas nors nutiktų. - Kodėl negali palikti manęs ramybėje? Kodėl kas kartą jaučiu tavo tamsų žvilgsnį? Tu visada šalia. Tu visada esi mano gyvenime. Aš tik išėjau susitikti su draugais. Šį vakarą pabūti niekuom nereikšminga asmenybe. Tik dar viena šokančia plevėsa. Aš pavargau nuo visko. Nelįsk prie jo, nes prisiekiu, jeigu jį nudėsi, manęs tu daugiau nebepamatysi.

- Kodėl tu tokia priešiška man, Lena, kodėl visada turiu tave stumti į savo glėbį? - skėstelėjo rankomis jis. - Kaip tu negali suprasti?

- Tu nusipirkai mane. Tu pasiūlei tai, ko žinojai, kad niekada neatsisakysiu! - riktelėjau atgal. - Aš niekada nesuprasiu pabaisos su gražiais dieviškais žodeliais po kurių slypi tamsūs ketinimai. Aš mačiau, kas esi, Janai. Mačiau tave klubo tamsoje. Mačiau kokį grėsmingą snukį tu turi, - nerimau.

- Juk sakei, kad esu kietas katinukas, juk vis nori sužinoti, ką reiškia ši tatuiruotė, - jis atsegė marškinių apykaklę ir apnuogino kaklą. - Juk kartą jau ruošeisi mane nužudyti. Kas neleido, Simpatuk? Banditai? - nepatikėjęs kilstelėjo antakius jis. - Tu neleidai pati sau. Tau patinka mano dėmesys, o aš su mielu noru tau jo suteiksiu, - jis bandė artintis, bet aš neleidau.

- Man nepatinka niekas, kas susiję su tavimi, - pabrėžiau paskutinius žodžius.

- Ne, tau patinka mano glėbys. Neigi, bet tau patinka. Veiksmai prieštarauja tavo žodžiams.

- Sutikau dulkintis su tavimi vien tik todėl, jog žinojau, kad jei nepasiduosiu, tu paimsi mane per prievartą, - riktelėjusi atsidusau. - Manai norėjau? - ašaros jau kaupėsi akyse, o Janas nuleido balso toną.