Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

XX DALIS (Is) "BUVĘS SUSITARIMAS"

XX DALIS

BUVĘS SUSITARIMAS

- Tavo elgesį tramdyti. Tavo kūną mylėti...

LENA

Sėdėjau ant stalo, kojomis mosikavau orą, rankose laikiau karštą kavos puodelį. Tyloje šis namas visada atrodo paslaptingas. Negaliu patikėti, kad visą naktį miegojau su tuo idiotu. Kas tau pasidarė, Lena? Tirpsti nuo Jano keisto elgesio, nuo to patrauklumo, nuo to nenuspėjamumo? Iš tikrųjų mintys sukosi apie tą kambarį viršuje. Tuoj pat nušokau ir dingau iš virtuvės erdvių, atsidurdama palėpėje. Nusileidau kopėčiomis į apačią ir ranka braukdama per lentynas ieškojau knygos, kurioje galėtų būti plačiau aprašytas Juodasis smuikas. jeigu tik rasčiau jį vaizduojantį piešinėlį, galėčiau nuspręsti ar čia pakišta netikra stryka, ar tai orginalas ir man paranoja. Netikiu, kad negaliu būti jo šeimininkė. Privalau ją būti. Skaičiau kiekvieną lentyną. Pastebėjau, kad tarp kolekcijos ir Janas turi „Anapus tvoros" tomą. Vis slydau slydau, kol sustojau ties „Prabyla daiktai" knygos. Pasistiebusi ant pirštų galų pasiekiau knygą ir numetusi į glėbį ją atsiverčiau. Turinys kiek ilgokas, o ir knyga ne plona. Beliks paslapčia temptis ją į viršų ir ieškoti atsakymo, kol tas velnio vaikėzas neužtiko, kad ir vėl slampinėju po jo namus. Varčiau lapą po lapo akimis nužvelgdama kas antrą pastraipą

- „Nuotaikos dūdelė" - sunakinta prieš kelis šimtus metų. Priklausė juokdariui, kuris mėgo išsidirbinėti iš jį stebinčių žmonių. Kol šie manydavo, jog tyčiojasi iš juokdario, darydavo jiems šou, patsai juokdarys iš minios pasidarydavo neblogą programą sau. Jis tiek grodavo ta dūdele, kad žmonių emocijos keisdavosi kas sekundę, kol vienas po kito tiesiog išsitaškė į gabalus. Jų smegenys perdozuodavo įtampos. Jam belikdavo tik susirinkti visą kruviną šlamštą, kuris likdavo po lavonų ir kurį jis vadindavo savo uždirbtu turtu. Juokdarys neretai buvo vadinamas „Muzikos vagimi". Pasak kai kurių šaltinių jie išnykę, o nepagrįstų gandų, kad vis dar palaiko egzistencija giliausiuose miestų požemiuose išdėsčiusius po visą pasaulį, - tyliai skaičiau. - Tai nesenstantys padarai, išlaikę šimtus gyvenimo metų ir... - krūptelėjau nuo to švelnaus prisilietimo, bučinio į žandikaulį, visai netoli ausies.

- Tu ir vėl knaisiojiesi kur nereikia, - sušnabždėjo į ausį jis.

- Patrauk rankas, - atsidusau žiūrėdama į knygos piešinėlį, vaizduojantį dūdelę ir juokdario kepurę, panašią į karūną. - Be manęs niekas neišspręs bėdos su smuiku.

- Tu miegojai šiąnakt su manimi, - priminė jis. - Man patiko, - švelniai apžiojo ausies spenelį. Kodėl jis toks priekabus? Nors jausmas malonus, bet turėjau likti pakankamai blaivi, kad suvokčiau su kokiu tipu aš esu.

- Silpnumo akimirka. Nepriprask prie to, - užvertusi knygą atsakiau. Padėjau į vietą. Šalia stovėjo idomi knyga pavadinimu „Betos ir Sigmos". jau tiesiau ranką, bet Janas ją sulaikė ir atrėmė nugara į knygų lentynas, ranka užkirsdamas kelią. Jo šypsena žavėjo ir bandė priversti pamiršti tai, ką dariau.

- Kodėl negali sutikti, kad tai malonus jausmas? - flirtavo jis. - Būti dviese, kartu, taip arti vienas kito, gal net be visų šitų drabužių, - prikando lūpą jis.

- Janai, - jis leidosi lengvai pastumiamas, o aš praėjau pro jį. - Šiandien Helouvynas. Aš nebuvau mokykloje. Direktorė mane nudės. Turiu kalnus namų darbų. Galėčiau dabar nužudyti už saldainį „Pupa". Aaaa, saldainiai, - atlošusi galvą atgal įkyriai atsidusau. Janas nusijuokė. - Nesijuok. Aš tampu saldainių maniake, kai jų noriu. Dažniausiai išluoju visas parduotuvių lentynas, - prisiminusi grįžau prie lentynų ir pagriebiau tą pačią „Prabyla daiktai" knygą. - Šitą pasiimsiu su savimi. Noriu tapti smuiko šeimininke. Ne tam sutikau būti tavo, kad nieko negaučiau atgal, - sumurmėjau. Janas tylėjo žiūrėdamas į mane. - Kas? - pakėlusi akis paklausiau.