Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

PROLOGAS (Is) "NAKTIES PADARAI"

GRANDINĖS. DIEVAI ir PABAISOS

PROLOGAS

NAKTIES PADARAI

- Tamsos materija yra tai,

ką vadinu tikrosiomis grandinėmis.

LENA

Ant neaukštos ir jaukios scenos stovėjo jaunas vaikinas, maždaug aštuoniolikos, nors duočiau jam devyniolika. Liesas, mėlynų it žibuoklės akių, su šypsena veide. Dailiai apkirpti plaukai, sušukuoti į vieną dešinę galvos pusę. Jis vilkėjo baltus, raudonais langiukais marškinius ir juodus džinsus. Jo balsas skambėjo puikiai. Jis mokėjo visus Bruno Mars dainų žodžius, o „Billionaire" - jo mėgstamiausia, todėl, kai jis dainuoja viešai įsijaučia į dainininko vaidmenį ir kartais užsimiršta, kad jis tik vienuoliktokas, kad jo ateitis dar tik žingsniu artėja prie jo. Vaikinuko intonacija, tembras, taktas... Jis turėjo labai gerą klausą, ir čia sėdinčiai auditorijai jo dainavimas buvo malonus ausiai ir širdžiai. Martinas, taip skambėjo jo vardas, toks geras ir įdomus vaikinas, tačiau vis dar be merginos. Ko jis laukia, tik vilkšuniai ko gero gali atsakyti į šį klausimą. Grupelė sėdinčių žmonių plojo rankomis ir į jo puikų pasirodymą iškėlė alaus bokalus. Aš sėdėjau už baro ir susikėlus kojas ant kėdės, atsirėmus į lentynas pilnas alkoholio vis svarsčiau ką rašyti pustuščiame lape. Barmenė Karolina, kurią neblogai pažinojau priiminėjo užsakymus iš klientų. Dabar Martino balsas nutilo, traukė jam pritariantys reperiai. Jie taip pat mėgėjai. Niekaip nesugebėjau sumąstyti tinkamos muzikinės pabaigos. Paskutinių natų skambesys skambėjo banaliai, o man reikėjo kažko baugaus. Nieko neišrandu jau keletas dienų. Galva persipynusi visiška tuštuma. Dirstelėjau į Martiną. Jis užsivedęs pratęsė dainą. Nusišypsojęs man vėl sužiuro į klausytojus. Jei nežinočiau, sakyčiau, kad dainuoja pats Bruno Marsas. Už lango jau švietė pilnas mėnulis. Tamsiame be jokių spindžių žvaigdžių danguje jis atrodė vienišas. Tos tolimos pilkos dėmės numargina jį kaip kokį plokščią paukštį. Žinoma, tokių nebūna. Na nebent mene. Muzikoje ir dailėje viskas įmanoma. Tie blausūs atspindžiai kėlė hipnozę, kuriai taip legvai pasidaviau, kad net neišgirdau manęs kviečiančio Martino.

- Lena, jie laukia tavęs, - per garsias kalbas pakartojo jis. Karolina jam padavė alaus butelį, kad numalšintų troškulį, kuris jau ne pirmas penkias minutes džiovina jo stemplę. Iš po apatinės lentynos ištraukiau savo gyvenimo sielą. Ir ji prabyla tada, kai jaučiuosi nusivylusi. Šiame kabarete atsidūriau iš karto po pamokų. Nejaučiau noro grįžti namo, įsijausti į jau seniai nuvalkiotą kasdienybę. Užlipau ant tos nedidukės scenos ir pridėjau savo mieląjį smuiką prie peties. Stovėjau lyg įšąlusi į žemę. Už lango sklandanti nakties tamsa mane beprotiškai žavėjo. Tai įgimtas, nešvarus ir paslaptingas kelias. Tamsa yra atsvara šviesai, atsvara viskam. Niekada nesupratau kodėl joje įžiūriu tiek daug, o kai to paties paklausiu aplinkinių jie tik pasikraipo, papurto galvą ir kalbos užsibaigia. Visada sakiau, kad tobulas žmogus yra su trūkumais, nes jie žavi, nes jie asmenį padaro išskirtinį, pažymi kaip skaisčią žvaigždę tuščioje dangaus platybėje. Galbūt mes ir esame tie naikintojai apie kuriuos kalbame patys, galbūt ir esame tas tūnantis blogis. Deja, rasti kažką tobulo yra sunku, o štai kiekvienas skambesys, kurį išgaunu iš šio smuiko verčia mane nukeliauti ten, kur noriu, ten, kur dažniausiai tikiuosi papulti. Man tik reikia laiko, bet jo vis per mažai. Maža auditorija nustojo ploti, smalsius žvilgsnius įrėminę į mane laukė, kol pradėsiu. Ko jie tikisi? Stebuklo? Banalybės? Rojaus? Aš tikiuosi iš skambesio sukelti paslaptingą įtampą, priversti kai kuriuos sudrebėti, kai kuriuos su savimi pasikalbėti, galbūt netgi persvarstyti savo gyvenimą. Niekas iš tiesų nežino, ko aš tikiuosi. Niekas ir negali to tikėtis, nes kartais tikėjimas yra ne viskas. Kai žmogus pasako „Aš tikiu", tai nereiškia tikėjimą. Tai reiškia apgaulę. Kiekvienas nori priversti kitus manyti, kad esi kažko vertas, kad kažkuom tiki ir kažkam nuoširdžiai atsiduodi. Mes kreipiamės į tą, į kurį tikime, kai mums kažko reikia, kai mes prisidirbame. Nepakanka sakyti „Tikiu". Reikia įrodyti, kaip aš įrodau, kad tikiu Tamsa ir joje slypinčia paslaptinga įtampa.