Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

XXIII DALIS (Is) "UŽDUSIMAS"

XXIII DALIS

UŽDUSIMAS

- Gyvenimo skalė turi du galus.

Tai reiškia, kad viskas bus arba labai gerai, arba labai blogai.

LENA

Dusulys. Galėjau jausti tik siaubingą dusulį. Nepaisant jo, aš ieškojau išeities iš čia pabėgti, galimybės prisišaukti Janą, bet ką, kad tik kas nors mane išgirstų. Bandžiau, bet pasigirdo tik beviltiškas plyšavimas. Aš ir vėl miške. Įsiklausiusi girdėjau žvangantį metalą, drebančio žmogaus garsą. Aš ir vėl basa. Dusau, bet atrodo, kad dusimas nepriklausė man. Žiaugčiojo mano išorės aš, bet ne vidaus. Vidus gali kvėpuoti.

„Asmodėjus. Gerieji. Pakartosios varnos. Bekraujai. Grynaveislė žudikė telepatė. Asmodėjus. Gerieji. Pakartosios varnos. Bekraujai. Grynaveislė žudikė telepatė. Karališkieji grynaveisliai" - šnabždėjo balsai. Jų buvo tiek daug, visuose pakampiuose. Braškėjo lapai po mano kojomis, vilkosi paskui, lipo prie padų. „Aš nesu ten, kur visi. Aš kažkur kitur" - dingtelėjo. Kaip iš čia išeiti? Slinkau tarp medžių, ieškojau išėjimo lyg iš didžiulio labirinto. Vėl regėjau pakartuosius, basus, su sulaužytais pirštais, pusiau atvirtusius į žmones. Regėjau save. Save. Aš karojau nunarinusi kruviną galvą, o akys turėjo pilką pilką atspalvį, be jokių vyzdžių. Tiesiau ranką į pakaruoklį. Tiesė ir ši savo pabalusią ranką į mane. Siekėmė viena kitos, bet mano akys pakrypo į tolimesnius kampus. Pakėlusi galvą aukštyn išvydau kabantį Elaną perpjauta gerkle ir Mariją nutrauktu liežuviu, varvančiu krauju per ilgus pirštus, vilkolakio nagus. Mačiau savo negyvą mamą, karančią žemyn galvą. Martiną ir Niką su perveržtomis gerklėmis. Norėjau rėkti, bet... išvydus pakartą Janą aš galėjau klykti tik mintimis. Ant jo rankos tabalavo pakabutis nuo motociklo raktų. „Gyvenimo skalė turi du galus. Tai reiškia, kad viskas bus arba labai gerai, arba labai blogai". Suskaudo petį, žymę. Ėmiau kasytis. Atrodė, kad po mano kūną laksto skruzdėlės. Niežėjo kiekvieną odos lopinėlį, dusulys vėl ragino mane parklupti ant žemės. Basos kojos šalo. Norėjau šaukti ir verkti, klykti, bet gerklėje kažkas lyg įstrigę. Tarp medžių šmirinėjo žudikas su kardu, o prie manęs artėjo krūva išdžiūvusių jaguarų. „Bekraujai?" - dingtelėjo man. Traukiausi tol, kol atsitrenkiau į kažką labai kieto. Pakėliau galvą, o mane pačiupo plona ir sausa ranka. Atmerkusi akis išvydau save. Griebiau už naguotos rankos. Mano atvaizdo veidas išbalęs, akys tamsios, pilkos vos įmatomais vyzdžiais ir turėjo nagus. Traukiau jos ranką nuo savo gerklės. Ji visą tą laiką mane dusino. Bet kaip? Jos oda nukeliavo plonos gyvatėlės, panašios į juodas tatuiruotes, palindo po juoda striuke.

„Asmodėjus. Gerieji. Pakartosios varnos. Bekraujai. Grynaveislė žudikė telepatė. Asmodėjus. Gerieji. Pakartosios varnos. Bekraujai. Grynaveislė žudikė telepatė. Karališkieji grynaveisliai". Tai jos balsas įsigėręs į mano smegenis. Ji pakėlė mane nuo žemės, nagais gniaužė gerklė ir dusino be pasigailėjimo. Akys lyg žudikės. Trankiausi, daužiausi, kojomis makalavau orą. Niekas nepadėjo. Norėjau rėkti ir rėkti, bet dusulys ketino mane pribaigti.

JANAS

Sėdėjau laikydamas ją, neišleisdamas nei akimirkai iš akių. Ranka vis glosčiau jos plaukus, su rūpesčiu žiūrėjau į jos be paliovos mirksinčias akis. Čia tuoj pat prisistatė ta pati medikė iš antgamtinės ligoninės, kuri gydė mane, kai pašovė. Vilkėjo baltą chalatą, ant kaklo karojo stetoskopas. Šviesius plaukus susirišusi į „uodegą". Atrodė bejausmė ir grubi, tačiau žinojau, kad ji neblogai atlieka savo darbą.

- Man reikia, kad pasitrauktum nuo pacientės. Turiu ją apžiūrėti, - paliepė ji. Prie durų stovėjo Nikas, rankas susidėjęs ant krūtinės stebėjo kas vyksta. Už durų girdėjosi muzika, rėkiantys svečiai, kvailionės ir nesąmonės.