Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

V DALIS (Is) "MAINAI"

V DALIS

MAINAI

- Aš tau meilę,

o tu man gyvenimą?

LENA

Praėjo dvi savaitės. Dvi ramios savaitės be Jano. Gal jis jau mane pamiršo? Jei taip, tai kažkas aukštybėse tikrai yra. Pastarosios dienos nuostabiai gražios. Ruduo švelniai kuteno veidą. Ant kepurės vis krito rudeniniai lapai. Įvairios spalvos džiugino mano akis. Stovėdama prie medžio svajojau, kad pasaulis būtų kitoks nei iš tikrųjų yra. Juodojo smuiko vis dar ieško. Galėčiau pasakyti Melburno policijai kur jis yra, bet nekilo noras veltis į akistatą su teisėsauga. Jie rastų smuiką, sugautų Janą, bet ir man nebūtų pyragėliai. Imtų klausinėti iš kur sužinojau, kodėl nuspręndžiau jį įduoti. Ne, geriau nereikia. Kartais tenka pralaimėti, net jeigu to labai nemėgstu. Stovėjau po dideliu Ąžuolo medžiu. Jo lapai vienas po kito byrėte byrėjo. Jaučiau, kad esu svarbiame procese. Tai man kėlė motyvaciją sukurti kažką bejausmiškai galingo. Džiaugiausi, kad bent jau mano senasis smuikas nenusisuko nuo manęs, kad liko ištikimas draugas. Įjungiau telefone įrašytą hip hop'o muzikos įrašą, kurio melodija turėtų atitikti dainos natas. O tada užsivedžiau. Stryka itin lengvai slydo pro stygas. Mano rankos judėjo labai lengvai nepaisant to, kad buvau su striuke, šaliku ir kepure. Pradėjau žema nata, o tada vėl aukštesne. Šiandien turėjau pasirodyti „Milano" kabarete. Ten visada susirenka nemažai šio miestelio gyventojų pasiklausyti muzikos, pamatyti naujų pasirodymų ar šiaip geriant praleisti vakarą. Sutikau Martiną. Jis padėjo paruošti sceną.

- Penktadienis, - nudžiugęs įkvėpė jis. Aš linktelėjau. - Ar šiandien grosi? Norėčiau išgirsti tavo naujausią kūrinį.

- Nežinau ar jis geras, - susigėdau. Iš tiesų nebuvau tikra. Paprastai aš visada esu užtikrinta, tačiau dabar kažkas ne taip. Kažko trūko.

- Nagi, Len, tavo kūriniai visada nuostabūs, - nusišypsojo jis. Kodėl Martinas toks geras? Kur tos kvailos merginos, kurios žiūri į tik į piktus, bjaurius ir kietus vaikinus? Ar tarp jų dar užsilikę pozityvių, mažai geidžiančių panelių, kurioms rūpi ne vien populiarumas ir mados, daug netikrų draugų ir geri vakarėliai, kurie mano akimis yra nuobodūs? Ar dar yra normalių šiame pasaulyje? Po truputį auditorija didėjo. Už baro dirbo Karolina. Kaip visada perlipau per barą ir išsidrėbiau kėdėje už jos. Iš po lentynos išsitraukiau užrašų knygutę ir ėmiau kažką braižyti. Mano pasirodymas šeštas, todėl kol turiu laiko pasėdėsiu čia. Žmonių vis daugėjo. Paprastai jų tiek nebūna. Matyt Martinas, vaikinai ir keliso kitos merginos pasirūpino, kad nedidelė minia išsiplėstų. Karolinai reikalingi pinigai, o šio kabareto savininkui reikalinga gerai uždirbanti ir pelninga vietelė. Man reikėjo žmonių ausų, muzikos ir... Juodojo smuiko. Nuvijau tas mintis šalin. Jis nebus mano. Smuiko nėra. Jo nebėra ir turiu pagaliau tai suvokti. Pirmoji vaikinų grupelė užgrojo elektrinėmis gitaromis, pirmieji užsakymai pakeliui prie baro. Braižiau smuiko raktus, o tada betkokias natas, keistus ženklus, bet nieko reikšmingo.

- Len, man reikia tavo pagalbos. Nesuspėju. Gal gali aptarnauti čia prie baro sėdinčiuosius? - atsigręžusi paklausė ji. Aš nulipau nuo kėdės. Kojos jautėsi pavargusios ir nutirpusios.

- Taip, žinoma, - pakeičiau ją ir apžiūrėjau visas lentynas. Nenorėjau suklysti ar ilgai ieškoti, kai kas nors užsisakys vieno ar kito butelio alkoholio.

- Man užteks ir alaus, Lena Chos, - išgirdau balsą. Užsimerkiau, nes bandžiau nuraminti kylančias pykčio stygas, kurios jau giliai įsišaknijusios į mano kūną. Iš lėto atsisukau. Janas sėdėjo čia pat už baro. Neskubėdamas nužiūrinėjo mane, o pakėlęs akis į manąsiąs nusišypsojo. Pagaliau sužinojo mano vardą ir dabar labai laimingas.