Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

XIII DALIS (Is) "KLIŪTYS"

XIII DALIS

KLIŪTYS

- Aš noriu jausti,

Bet mano rankos kišenėse.

Aš noriu jausti,

Bet esu paraližuotas netikros baimės.

Baimės, kuriai pasidavęs galiu jos daugiau neatsikratyti.

Baimės pajusti. Baimės pripažinti. Baimės būti mylimam.

LENA

Į mokyklą atėjau pavėlavusi. Vos tik padėjau užpakalį į suolą, mokytoja tuoj pat pranešė, kad eičiau pas direktorę. Kodėl turi taip nesisekti? Bėgte nuskriejau į atgal į pirmą aukštą ir įsiveržiau pro duris.

- Kvietėt? - nei laba diena, nei sveiki, nei atsiprašau ar galiu užeiti. Nieko. Ką po velniais Janas mato manyje?

- Sėskis, Lena, - užvertusi žurnalą atsakė ji. Uždariau duris ir prisėdau. - Kur buvai? Keli mokytojai pranešė, kad jau ilgai niekas tavęs nemato pamokose. Skambinau tavo tėvams, bet jie nieko nežino. Juk žinai mokyklos taisykles, panele. Kažkas iš suaugusiųjų turi žinoti kur esi. Tai ne pasiūlymas, tai būtinybė. Tikiuosi nereikia aiškinti kodėl taip priimta.

- Ne, pone, - nudelbiau akis žemyn.

- Kodėl praleidinėji pamokas? Tavo pažymiai labai prasti, ką jau kalbėti apie lankomumą. Praleidai nemažai kontrolinių ir atsiskaitymų. Ir anksčiau yra taip buvę. Tada įsisukai į blogą kompaniją. Kas trukdo mokytis, Lena? - susirūpino ji. - Ar tėvai tavimi nesirūpina, o gal jie tave skriaudžia?

- Ką? Ne. Ne tai. Mano tėvai manimi rūpinasi. Tiesiog... - kaip sunku teisintis. Kur visi Dievai, kai jų reikia labiausiai? - Buvau su savo vaikinu. Jis neseniai grįžo ir norėjau pabūti su juo, - tegul kas nors man nukerta liežuvį už tokius žodžius ir mintis apie Janą. Jis ne mano vaikinas. Jis - karkandantis, kurį mirštu kaip noriu nudėti, o kartais... Kartais jo glėbys būna tai, kas mane sulaiko nuo beprotybės. Nežymiai papurčiau galvą. Užsikišk, Lena, jis tik tavo gyvenimo ir laisvės grandinės. Jis tramdo tave. Tu nusibaigsi anksčiau nei turėtum. Regis direktorė šiek tiek atleido nervus ir susirūpinimą, atsiremdama į supamąją kėdę.

- Tikiuosi iš tavęs progreso. Kolkas nieko nefiksuosiu byloje, bet tai tavo pirmasis įspėjimas.

Linktelėjau, o tada išėjau. Eidama link kabineto atsirėmiau į sieną. Šiandien užgrosiu smuiku, šiandien pabandysiu susilieti su Juoduoju smuiku. Tai kodėl aš vis dar galvoju apie pusnuogį Janą? Grįžinėjau į pamoką, kai išgirdau muziką. Gerą ritmą, garsą, kuris kėlė norą pašokti čia ir dabar. Vietoj kabineto nubėgau į šokių salę. Pravėrusi duris primerkiau akį. Dabar pat turėjau įsikąsti sau į liežuvį arba sugrūsti kumštį į gerklę. Salto į priekį, salto atgal, vėl į priekį ir vėl atgal. Stovėsena ant rankų ir nusileidimas. Sukinėjimas ant galvos privertė vis plačiau išsižioti. Jis tuoj pat sulenkė rankas ir vos vos prigludęs prie žemės ėmė suktis be sustojimo. Iš kur tiek jėgos? Pamiršau, kad reikia kvėpuoti. Visi tie judesiai, greitis. Svarbiausia mane žavėjo greitis, o akys negalėjo nežiūrėti į tą pusnuogį ir lankstų, raumeningą kūną. Turėjau susivokti, kad jeigu ausyse skamba muzika, tai Elanas netoliese. Ta kepurė, auskaras ausyje ir lankstumas pradėjo vesti mane iš proto. Elanas vėl padarė atbulinį salto, o tada greitai kaitaliojo kojas tarpusavyje, rankomis padarydamas bangos judesį. Ant riešo tabalavo kelios apyrankės. Iš toli mačiau ta ryškią tatuiruotę ant rankos ir kaklo priekyje. Pasikeitė muzika. Elano judesiai greitėjo beveik dvigubai. Į galvą šovė tokia juokinga mintis. Kas jeigu jis ne visai žmogus? Kas mokėtų taip beprotiškai lanksčiai, neapsakomai, greitai judėti. Jis įsibėgėjo ir persivertė ore nusileisdamas ant rankų. "Kas jeigu jis kaip Janas?" - susimąsčiau. Paklydusi mintyse nei nemačiau prieš akis į durų staktą pasirėmusio Elano. Atkutusi kilstelėjau antakį ir nusišypsojau.