Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

XXV DALIS (Is) "VISIŠKAS PARALYŽIUS"

XXV DALIS

VISIŠKAS PARALYŽIUS

- Kada tapau tokia šalta ir susigėdusi?

Kur tas žmogus, kuris išėjo ir mane paliko?

JANAS

Kai atbėgau gelbėti Niko, šis jau gulėjo ant žemės, kankinamas dviejų neaiškios kilmės padarų. Pasivertęs į karkadantį suriaumojau, kad atkreipčiau jų dėmesį. Šie ėmė urgzti tiesiai man veidą.

- Įspėju šiandien man šūdina diena, - ir tada jie puolė. Šokau ir perdrėskiau nagais jiems veidą. Nikas atsistojo ir puolė padėti. Iš kažkur pasirodė dar daugiau šitų nenormalybių. Nikas stojo už manęs ir užsimojęs trenkė kumščiu jiems į snukius. Kodėl neįmanoma jų paguldyti ant žemės? Sugriebęs už gerklių parbloškiau abu ant žemės ir spaudžiau prie lentelių žiūrėdamas tai į vieną, tai į kitą. Abu muistėsi it kokie kūdikiai. Ir tada galas su galu susidūrė.

- Jie jaunikliai, - surikau Nikui. Tuo pat metu padarai nuspyrė mane ir atsistoję vėl puolė. Nepasidavęs nusivaliau kraują ir pasiutęs turėjau padaryti tik vieną. Šokau ant jų, dar kartą spyriau iš kojos, o tada suėmęs už gerklės staigiai nuvilkau prie turėklų į giliausia nuokalnės pusę. Jis muistėsi, trankėsi, daužėsi. Už laisvę galėjo net siela velniui parduoti. - Niekas nelies mano Betos, - sugriežiau iltimis, o tada staigiai užsimojau ir truktelėjęs perkėliau jį už borto. Padaras spyriojosi. - Nesijaudink, Gražuoli, galvą pametėsiu šalia, - užsukau sprandą. Pasigirdo triokšt. Jis vis dar judėjo, todėl pervertęs akis, suėmiau save į visą jėgą ir atskyriau kūną nuo galvos. Šį paleidau ant žemės. Nusirito su visais supuvusiais lapais ant žemės. Rankoje laikiau besimuistančią galvą, dar laidančią garsus. Pasibjaurėjęs susiraukiau ir trenkęss į medžio kamieną nuleidau ją žemyn. - Atskirk juos dalimis! - perspėjau Niką. Šis taip ir padarė. Tuoj pat nurovė rankas, kitam nulupo galvą, o paskutiniam sugrūdau ranką į razinos minkštumo krūtinę. Turėjau dar gerai paieškoti jo širdies, nes regis ten buvo visiškai tuščia, o kai kažką užčiuopiau išlupau laukan. Padaro akys persimainė ir jis krito ant žemės. Mano tamsiai pilku skysčiu pasruvusi ranka laikė akmenuko dydžio beveik suirusią širdį, kuri visoje tamsoje blyškiai švytėjo, ir kuri nustojo pulsuoti su mano mirktelėjimu. Numetęs nukrėčiau visą mėšlą nuo rankos. Kvapas tikrai šlykštus. Nuo jo įsiskaudėjo galvą. Neturėjau žalio supratimo, kas tai yra. Tačiau dabar buvo svarbesnių dalykų. Turėjau nudėti likusius ir surasti savo Betą.

Mudu su Niku tuoj pat nušokome žemyn ir pasileidome bėgti į namą. Atėję čia išvydome daug kruvinų ir negyvų priešų patiestų ant žemės, beveik išrikiuotų eilute vertikaliai. Dauguma svečių išsilakstę ir nei neketinę padėti su visu tuo terliotis. Kai kurie pažįstami veidai gulėjo ant žemės ir tysojo kraujo klane. Tačiau tie sudžiūvėliai vis dar trainiojosi aplink, o su jais kovojo ne kas kitas, o Lena, mano Beta. Vienas jau krito jai ant nugaros, bet aš tuoj pat atlėkęs sugriebiau jį ir atkrapščiau nutraukdamas galvą nuo kaklo, taip dar vieną atskirdamas nuo sulysusio kūno.

- Ką tu čia veiki? Juk sakiau, kad slėptumeisi! - supykęs užriaumojau per iltis. Lena kumščiu trenkė jaunikliui ir šis sukrito ant žemės. Ji atsisuko ir aš išvydau visiškai kitokias akis. - Lena? - nepatikėjau. Akys, kurios nuolatos mane žavėjo, kurios nuolatos mane gundė ir ko gero gundys dabar buvo visiškai kitokios. Pilkos, beveik paslėpusius įprastus žmogiškus vyzdžius. Jie vos vos matėsi ir todėl atrodė, kad Lena tarsi praradusi regėjimą.

- Tu pasakei, o aš nesiklausiau, - pareiškė ji. Sąmoningo proto. Ar ji žino kaip atrodo? Apsisukusi tuoj pat trenkė per galvą, sulaužė padarui rankas. Šis klykė.