Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

XXIX DALIS (Is) "NUODĖMINGA TIESA"

XXIX DALIS

NUODĖMINGA TIESA

- Negali manęs kontroliuoti. Tu pats savęs negali kontroliuoti!

Lenos tėvai, o ypač jos mama pasitiko mus labai svetingai. Akimirką pasijutau taip, lyg mudu būtume susituokę, o aš lankau uošvių namus. Deja, šis uošvis savo tarpkojyje laiko Tarto japonišką kardą. Netgi man tai neatrodė itin juokinga. Maniau, jog sielvartas dėl netekčių Lenos šį vakarą nesugebės paleisti, tačiau kaip niekada klydau. Ar tai įvaldytas menas vaidinti, ar dviveidiškumas, bet mano Betai sekėsi puikiai. Toks vaizdas, kad paskutinėmis dienomis niekas nei nebūtų nudvėsę.

- Iškepėme šokoladinio pyrago ir atsinešėme alaus, - nusišypsojau įteikiau skanėstą papuoštoje lėkštėje poniai Chos į rankas. Ji padėkojo, o aš per liemenį apglėbiau Leną. Kaip jai pavyksta būti tokiai tobulai? Net mano tobulas vaikino įvaizdis nublanksta prieš tai kaip ji vaidina savo pačios namuose. Nors rudeninis oras neleido džiaugtis vėsa vėlai vakare, sode, pavėsinėje, tačiau vartyti sumautus šašlykus ant iešmų virš karštų žarijų buvo pats tas. Lena ir jos mama buvo virtuvėje, kalbėjosi, juokėsi. Dirsčiodamas į savo meilę netgi ėmiau jausti neramų, keistą jausmą. Ne, tai ne tas jausmas, kuris užplaukė vos tik atėjau į jos namus, ir ne tas jausmas, kai prie manęs stovi Lenos tėvas. Jausmas priklausė vidiniam pasauliui, jausmų pasauliui. Kaip tas žodis? Užuojauta. Apverčiau paskrudusią šašlykų pusę į viršų. Ponas Chosas įteikė skardinę alaus.

- Taigi, Dorijanai, klok kaip iš tikrųjų "nukabinai" mano mergytę, - atsisukau į jį lyg sugeltas vapsvų. Jis gurkštelėjo alaus. Atkutęs tuoj pat sugrįžau prie šašlykinės. - Juk nemanai, kad patikėsiu ta gražia pasaka apie kiną ir spragėsius, ką? - nuskambėjo taip pat rimtai, kaip tie kartai, kai būnu nusiteikęs rimtai žudyti. - Nagi. Juk esam vyrai. Ir tai tikrai šiek tiek mergaitiškas pasiteisinimas, - paplekšnojo per petį jis.

- Susipažinome klube. Regis ji buvo su keliais draugais. Tokia šviesiaplauke mergina ir kokiais šešeriais metais už ją vyresniu vaikinu, ir dar tokio smulkesnio sudėjimo vyruku, - rankomis susiaurinau tarpą.

- Ko gero kalbi apie Mariją, Elaną ir Martiną. Jie visi kartu nuo vaikystės. Tiesa, buvo išsiskirščiusi ši ketveriulė. Kiek pamenu Marija stojo į muzikos konservatoriją, o Elanas į breiko studijas. Vis keista kaip jis iki šiol galvos nenusisuko, - šyptelėjo jis. "Nusisuko" - pagalvojau, - "Netgi susprogo"

- Ir tada pamačiau tokią gražią šokoladinės spalvos plaukų merginą, su kuria užsimaniau susipažinti. Ji papuolė į mano klubą, o ką aš turėjau daryti? - juokavau. Gurkštelėjau alaus ir verčiau šašlykus iki parudimo. "Ne, ši naktis buvo toji, kai Lena gelbėjo mano subinę iš Jaguarų gniaužtų, kai ji pasmaugė Relerio Betą. Ir ne, tą naktį priverčiau ją šokti su manimi, rankomis glamonėjau tą švelnų kūną ir svajojau apie ją nuogą. Tą dieną dovanojau jai rožę. Dėl ko aš ją įsiutinau" - sukėlė gerus prisiminimus. Kurpiau melą po melo, kad šis nieko nesusivoktų apie tai, ką suvokiu aš.

- Esi klubo savininkas? - nustebo jis.

- Aha. Tačiau ne itin dažnai ten būnu, - numykiau. - O kaip jūs? Lena minėjo, kad dirbate kalviu. Išties geras darbas. Užsiimate su geležimi? - kelis iešmus nuėmiau nuo žarijų. Pasklido nuostabus šašlykų kvapas.

- Užsiimu įvairiais metalų kaldinimais. Kodėl būtent geležis? - smalsiai smalsiausiai smalsavo jis. Jaučiau šitą suknistą įtampą. Aš nepasimečiau.

- Tenkinu smalsumą. Juk reikia gerai pažinti savo merginos šeimą, - klastingai nusišypsojau. - Mano dėdė turi kasyklą. Galbūt tai vienas iš šaltinių iš kurių gaunate gerus resursus, - nuėmiau dar dvejus iešmus. Kad ir kaip šalta turėjo būti stovint lauke, vėsumai besimaišant su žarijų kaitra, stovėdamas jaučiau tik karštį ir įtampą, jaučiau norą apginti savo mažytę Betą ir kolkas neišsiduoti, kad žinau apie šį keršto ištroškusį tėtušį. Tai negali būti sutapimas. - Beje, Pone, kaip jūsų koją? - atsisukęs pažvelgiau tiesiai į akis.