Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

IV DALIS (Is) "POREIKIS"

IV DALIS

POREIKIS

- Kai noras stipresnis už protą,

net pasaulio triukšmai nuslopsta

JANAS

Voliojausi lovoje ant baltų pūkinių pagalvių. Gulėjau tai ant vienos, tai ant kitos pusės. Įsikniaubiau veidu į pagalvę, o pirštus suleidau į jos kampus. Kad ir kaip besiversčiau, kad ir kokia poza gulėčiau visvien akimis žiūrėjau į lubas.

- Dviejų kartų, - lyg bepradedantis pykti ištariau garsiai. Balsas ėmė drebėti, kvėpavimas darėsi netolygus. - Užteko ją pamatyti du kartus, - negalėdamas patikėti kartojau ir kartojau. - Du kartus, Janai, ir ta mergiotė tavo galvoje, - uždėjau ranką ant akių, tačiau toje tamsoje įžiūrėjau jos veidą, jos beveik nuogą kūną, o mintyse galėjau girdėti jos pyktį. "Ji taip nuostabiai pyksta" - pagalvojęs šyptelėjau puse lūpų. - Koks gi tavo vardas, Simpatuk? - užsisvajojau. Ištižęs, Janai, pamatei ir paslydai. Juk susitarėm. Jie visi sau, o tu ir Tamsa nuošaly. Keršyji, kai reikia ir negedi net kai iš tiesų reikia. Aš niekada nekalbėjau apie jausmus. Šie dažniausiai užmarinuoti, kaip kokie agurkai. Išsirangiau iš lovos. Įjungiau televizorių, o pats nuėjau į vonią.

"Toliau žinios iš Melburno "Styvenseno" muziejaus".

Staigiai sugrįžau į kambarį.

"Vakar naktį buvo įsilaužta į Melburno vienų didžiausių muziejų. "Styvenseno" muziejus patyrė didžiulę nesėkmę. Neseniai visiems minėtas Juodasis smuikas, kuriam galėtų būti maždaug aštuoni šimtai metų buvo pavogtas. Vagys drąsiai įsilaužė į pastatą, perrėjo visus kodus, sugadino filmuotą medžiagą. Du pareigūnai nužudyti. Pasak morgo ekspertų jiems abiems buvo nusukti sprandai. Dar vienas ligoninėje. Jaunasis pareigūnas einantis policininko pareigas išvežtas į Merfierio ligoninę. Daktarai užtikrino, kad jis turi rimtų trauminių sužeidimų: lūžusios rankos, sutraumuota galva, patempos kojų sausgyslės. Manoma, kad banditai profesonalūs, o galbūt netgi samdomi žudikai. Muziejus nusivylęs, o vagys trina rankomis. Kas pasikesino į nepaprastą atradimą dar neaišku, tačiau ekspertai jau pradėjo tyrimus. Daugiau naujienų..." - išjungiau. Kreiva šypsena žiūrėjau į reporterę. Palei petį nugaroje jaučiau skausmą. Reikia sutvarkyti žaizdą, bet pats nesugebu to padaryti. Jai teks palaukti. Įšokau į sportinius drabužius ir užsitraukęs kapišoną ant galvos išlėkiau į miškus. Užsidėjau ausines, užleidau muziką ir pasileidau bėgti palei trapų ir statų šlaitą, skalaujantį Aleksandriną. Bėgant tempėsi raumenys, todėl jausmas nebuvo itin malonus. Tačiau lankstumo man reikėjo dėl šautinės žaizdos. Per tai sunku atvirsti. Pagreitinęs bėgimą peršokau kelias duobes, užmyniau šaknį. Po Semo mirties šioje Ilties miško pusėje daugiau nesilankiau. Bėgau tai ant dviejų, tai ant keturių kojų. Su manimi kažkas vyksta. Ir kalbu ne vien apie fizinį pakitimą. Mano viduje dėjosi keisti jausmai susiję su smuiku ir ta mergiote. Ji gudri, protinga, jai netrūksta klastinguno ir ji velniškai graži. Atsispyriau nuo vieno dantyto šlaito ir skriete peršokau ant kito garsiai suriaumodamas. Pastarąsiąs dienas man niežti pirštus, delnus ir net panages. Ar tai ką nors turėtų reikšti? Muzika vis keitėsi, kraštovaizdis prieš akis išliko, o žemė po kojomis kito. Vienur ji labai kieta, kitur įšoku kaip į kokį mėšlą. Vienur lygi, o kitur duobėta. Vienur žolės, o kitur tik plika žemė. Atbėgęs paskutinį kilometrą sustojau įkvėpti oro. Rytas buvo malonus ir vėsus, tačiau ne per šaltas. Tik tada suvokiau, kad esu čia pat, kad esu šalia kabančio Semo negyvo kūno. Čia per gilu, kad kas nors eitų ir per daug pavojinga geroms iškyloms dėl kartais užklystančių gyvūnų ir stačių skardžių. Vis dar žiūrėjau į žemę, bet galiausiai atsitiesiau, ties petimi pajusdamas skausmingą dilgtelėjimą. Atsivilkau iš priekio ir nužvelgiau jo kūną.