Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

XXII DALIS (Is) "KRAUSTYMASIS IŠ PROTO"

XXII DALIS

KRAUSTYMASIS IŠ PROTO

- Serijinis žudikas nežino atsakymo į klausimą.

Šiais laikais yra toks dalykas kaip internetas.

LENA

Jau privažiavus miškų tankmes, iš visiškai kitos pusės, galėjai girdėti muzikos bumsėjimą ir keletą pro ausis pralekiančkų dainos žodžių. Labiausiai man patiko vairuoti motociklą, girdėti variklio burzgesį, jausti jo prieglobstį čia pat, man už nugaros. Taip, kalbu apie Janą. Mano nuomonė apie jį keičiasi kas keliasdešimt minučių. Tačiau kol kas apsistosiu ties tuo, kad rankos ant mano liemens, jo šiluma iš po drabužių, greitis, kuriuo lėkėme, kuriuo Janas skatino mane važiuoti, vakaro tamsuma aplink ir patogūs drabužiai, tai aš vadinu malonumu. Atrodo, kad to Jano, kuris yra mirtinai pavydus nei nėra. Atrodo, kad žymė neegzistuoja, kad visi tie dabar plūstantys jausmai yra atsipalaidavimas su visam. Janas pirštu parodė, kad sukčiau. Įsukome į dulkėtą kelią. Abu pakėlėme galvas į viršų. Per tamsintą antveidį to neturėjo matytis. Nusitraukusi žiūrėjau čia į kelią, čia į viršų. Ar tai tik dekoracijos? Virš medžių kabėjo pasikorusios varnos. Vienos įpintos su visais sparnais, dar šviežios, o kitos jau daugiau nei keturių valandų senumo. Vienos be galvų, kitos be kūnų, o trečios be sparnų. Tačiau, kai galvojau, kad bjauriau daugiau šį vakarą nieko nepamatysiu, įvyko priešingai. Kas trečias medis puošėsi tikru antgamžmogišku pakaruokliu. Čia jie su sulaužytais pirštais, basi ir perdurti metaliniu kardu. Kiekvieno akyse buvo tokia baimė, kokią regėjau tame košmare. Mane apėmė nepaaiškinamas siaubas. Pradėjau nesivaldyti, rankomis nebelaikiau vairo.

- Lena, laikyk vairą! - suriko Janas. - Lena, girdi mane?! - suriko jis. Tik po antro karto suvokiau, kas mane kviečia, perėmiau iš Jano vairą. Atsitokėjau nuo kraupaus vaizdo.

- Čia Helouvyno dalis?! - riktelėjau atgal.

- Tai ne Niko darbas! - paneigė. "Aš sumedžiosiu jus visus" - nuskambėjo balsas ausyse. Papurčiau galvą. - Lena, po sėdyne yra dar keli ginklai. Važiuok tiesiai.

- Kas tada? - klausiamai riktelėjau.

- Tada žudyk, - atsakė jis ir išsitraukęs savąjį tuoj pat nušoko nuo važiuojančio motociklo. Jis pakvaišo. "Neliks nei vieno iš jūsų. Pasaulis žmonių ir padarų rasėms per mažas. Vieną praretinsiu iki išnykimo!". Gerdžiantis balsas nusikvatojo. Niekaip nesupratau iš kur tai. Aš nemiegu. Tai ne košmaras. "Argi, Lena?". Jis girdi mano mintis? "Geriau nei tu". "Nesiklausyk jų" - įsiterpė naujas balsas. Nesu jo girdėjusi, tačiau panašu, kad šis priešingoje pusėje. "Vienas po kito". "Tu gali, Lena. Janas tavęs nepasirinko atsitiktinai".

- Nutilkit! - užrikau. Aš kraustausi iš proto. "Ne, nesikraustai". Vienas iš balsų mano pusėje. "Tu!!!" - gergdžiantis balsas tiesiog spiegte suspiegė. "Turiu eiti, Lena. Kai suksi į kairę iš karto nušok". Balsai išnyko, o aš likau pasimetusi ir viena. Kas tai buvo? Kaip tai įmanoma? Pasukau į kairę. Kaip tas balsas sakė, taip ir padariau. Staigiai nušokau. Motociklas krito ant žemės ir kiaurai praslydo po nuvirtusiu medžiu. Tas balsas išgelbėjo mano gyvybę. Jei ne jis, tai būčiau prisiplojusi prie žemės. Uždususi žiūrėjau atgal. Visas kelias patiestas antgamtinių būtybių lavonais. Kas jos tokios, neturėjau žalio supratimo. Perlipau užvirtusį medį ir ištraukiau ginklus. Nusiėmiau šalmą ir pasinėriau į miškus. Ėmiau girdėti daug lakstančių kojų. Stovėjau beveik visiškoje tamsoje, abejose rankose laikydama po užtaisytą revolverį. Arba man vaidenosi, arba kuo puikiausiai girdėjau judesius. Ėmiau užuosti, ėmiau matyti kitomis akimis. Nustebusi žvelgiau aplink pilkomis akimis. "Iš kairės į dešinę" - nuojauta, kuri manęs neapgavo. Apsisukusi nei nemirktelėjusi iššoviau. Palei kojas nusirito jaunas jaguaras beatvirstantis į žmogų. "Kairė! KAIRĖ!" - apsisukusi šoviau iš abiejų ginklų. Pataikiau kontrolinį. Tarp medžių bėgiojo dar keli. Nusitaikiau vienam į kaktą, o kitą sužeidžiau. Pasileidau bėgti ir pabaigti darbą. Tarp siaurų medžių kabėjo tos prakeiktos varnos pakaruoklės. Paleidau kulką, bet nepataikiau. Vėl sekiau. Peršokusi kelmą nusitaikiau jaguarui į pakaušį. Vos tik jis atsisuko ir suriaumojo, aš nei nemirktelėjusi ištaškiau jam smegenis. Iš nugaros mane spėjo pargriauti dar vienas ant žemės. Pilkas vaizdas tapo visiškai tamsus. Matyt lauke visiškai sutemo. Kritusi ant žemės užsimojau ranka, tada dar ir dar kartą. Jis suklykė, ketino griebti mane, bet aš sugraibiau jį už gerklės ir trenkiau kakta galvon. Apsvaigęs parpuolė prie kelmo. Pakeliui buvo dar vienas. Suglaudusi kojas smogiau jam į pilvą. Jaguaras pasitiesė po mano kojomis. Atsikėlusi buvau užpulta dar vieno ir dar. Vienam suskaldžiau galvą, spirdama į tarpkojį, o tą suvarydama į medžio kamieną. Antram pavariau su alkūne į akį. Atbaksnojusi kirtau per sprandą ir susileido vietoje. Čia pat pasirodė dar vienas. Tik keisčiausia, kad spirdama, jo jėgą rankomis atmušdama aš padariau tai, ko niekada neišdrįsčiau. Į jo kailėtą kaklą suleidau žmogiškus dantis ir jo žviegimas nulėkė miško aidu. Truktelėjusi perplėšiau miego arteriją ir jis susmuko. Apsilaižiusi kruvinas lūpas išspjoviau kailio plaukus bei odos liekanas. Akys vėl įgavo spalvotus vaizdus, kūną pasiglemžė silpnumas. Išvydau krūvą lavonų, kruvinus pirštus. Tarp medžių pasirodė į žmogų beatvirstantis Janas. Šis buvo subraižyto veido, kruvinomis rankomis, bet pakankamai sveikas. Ėmiau prastai jaustis, kojos neatlaikė pusiausvyros. Aš kritau.