Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

XIV DALIS (Is) "NETIKRAS PROTAS"

XIV DALIS

NETIKRAS PROTAS

- Gulėjo čia pat baloje, murkdėsi purve,

Lyg išeitis pati nusprendė įsiteikti jai į rankas.

Stovėdama prieš veidrodį vonioje valiausi dantis. Pakaušyje makalavosi kuokštas nešukuotų plaukų. Nužvelgiau savo pižamuotą figūrą. Akimirką sustojau šveisti krūminius dantis kairėje, bet tada gūžtelėjau pečiais ir tęsiau. Kol kas rytas pakenčiamas. Neišgirdau nei vieno tėvų riksmo, neišvydau Jano snukio. Tik tie košmarai... Šiąnakt aš ir vėl sapnavau, vėl regėjau pakaruoklius, girdėjau aidinčius šnabždesius, vėl basa, vėl ir vėl. Grįžau į kambarį. Iš drabužinės ištraukiau švarius drabužius, į kuprinę sumečiau šios dienos pamokoms skirtas knygas. Beimdama italų kalbos vadovėlį išvydau atverstą teorijų, mitologijų ir kitų neaiškių mitinių dalykėlių sąsiuvinį. Vakar jį užverčiau. Negana to, puslapyje, kuriame buvo užrašyti mano paskutiniai spėjami žodžiai dėl dabartinės žudymo mašinos "Manau, kad žudikas nėra žmogus" - buvo išbraukta ir pieštuku pataisyta į vieną vienintelį žodį "Gerieji". Tai nepanašu į mamos ar tėčios raštą. Galbūt tai Jano darbas? Galbūt jis vėl lindo į mano asmeninę erdvę?! Pasisukusi patikrinau langą, tačiau šis uždarytas ir nė ženklo apie kokį nors įsilaužimą, slaptą įsiropštimą vidun. Aš negėriau ir to nerašiau. Staigiai užverčiau sąsiuvinį ir numečiau į šoną. Tai mane pradėjo gąsdinti. Netrukus nei minutei buvau išgąsdinta skambančio mobilaus telefono. Ekrane žybsėjo Marijos vardas. Ko jai prireikė? Neužteko pykčių dėl Elano? Ar jie išvis kalbasi tarpusavyje? Atsikrenkščiau ir nutaisiusi normalų balso toną atsiliepiau.

- Aš vis dar namuose, - įkyriai atsakiau. Man reikėjo pagalbos. Tik kieno? Ne Jano, ne Elano ir ne Martino. Negaliu patikėti, kad ketinu ją įvelti į tai.

- Mums reikia susitikti. Reikia pasikalbėti, - gražiai prašė ji. Juk ne aš supykau, o Elanas. Tačiau tai buvo proga paprašyti pagalbos. Per daug sumaišties.

- Taip, reikėtų. Kur ir kada? - susitarėme susitikti vos tik man pasibaigs pamokos, mat dabar jokiu būdu negaliu jų praleisti. Direktorė "užsisėdo" ant manęs. Nusileidau laiptais į pirmą aukštą. Kodėl čia taip tylu? Gal vėl "nekalbadienis". Pamenu kažkada tėtis su mama susipyko taip, kad visą savaitę nesikalbėjo tarpusavyje. Viskas atrodė maždaug taip: "Lena, pasakyk, kad patiekiau pietus ant stalo" arba tėčio žodžiai: "Lena, primink jai, kad surašytų sąrašą, ką reikia nupirkti parduotuvėje". Po kelių tokių sakinių aš dingau iš namų. Betkokiu atveju aš stengiuosi jų abiejų vengti, nes jiems kažkas ne taip. Namų sienos per daug slegia. Lauke mane pasitiko lietus. Fantastika. Įšokau į mašiną ir numečiau kuprinę ant galinės sėdynės. Surinkau Martino numerį. Įsijungė atsakiklis.

- Ei, užlėksiu pas tave. Tikiuosi tu nemiegi, nes prikelsiu arba užpilsiu kibirą gaivinančio rudeninio lietaus. Tau tikrai nepatiks, - juokais perspėjau jį. Ne naujiena. Jis dažnai pramiega pirmas pamokas. Lietus nesiliovė pylęs. Valytuvai lakstė iš vieno stiklo kampo į kitą. Vis mąsčiau apie smuiką. Regis Janas juo daugiau nesidomi. Nuo to žinoma tik geriau, tačiau turiu dar kažkam apie tai pasakyti. Nebegaliu tylėti. Martinas ir Marija. Elanas jau nuspėjo mano problemas. Kiek ir iš kur jis žino? Privažiavau Martino namus. Nenorėjau lįsti lauk, bet teko. Kol pasiekiau jo namo duris likau kiaurai šlapia. Neskambinusi įėjau ir nusipurčiau kaip koks šuo.

- Marti! - atsisegdama striukę šūktelėjau į laiptų pusę. Tylu. - Aš ateinu. Ir jau geriau tu nemiegotum. Ir tikiuosi tu ne nuogas, nes... - lipdama laiptais nutilau. Kokį šūdą aš čia šneku? - Aš nieko prieš nuogumą, bet tik ne tada, kai tai liečia geriausių draugų santykius, - ties paskutiniu laiptu sustojau. Akys lyg žinodamos įsispoksojo į grindinį. Ant žemės gulėjo vienas vienintelis kraujo lašas. Vieną akimirką nustojau kvėpuoti ir mirksėti.