Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

XXX DALIS (Is) "ŠUOLIS"

XXX DALIS

ŠUOLIS

- Nežiūrėk.

- Aš nežiūrėsiu...

LENA

Negalėjau suprasti kas dedasi. Vieną akimirką Janas tarsi svajonė, o kitą jis jau kaip į laisvę besiveržiantis maniakas. Jis vairavo motociklą, reikalavo, kad tvirtai laikyčiausi, kad nuolat jaustų mane. "Aplink tavo namus siautėja lyderis žudikas! Ir jis kesinasi į tave. Jis medžios tave. Aš esu Sigma ir mano pareiga apsaugoti savo Betą. Nenoriu tavęs prarasti! Aš neištversiu be tavęs. Nusižudysiu, jeigu nebūsi mano pašonėje!" - šie žodžiai tik ir skambėjo mano ausyse, galvoje, pasąmonėje. Sėdėjau čia pat už jo. Jaučiau koks jis įsitempęs, koks sunerimęs. Tada prisiminiau knygą rastą Jano namų palėpėje. "Betos ir Sigmos" storas tomas. Tačiau Janas aiškiai pasakė, kad jis yra Sigma, kas reiškia šeimininką, ir Betą, kas reiškia šunytį lakstantį iš paskos. Mudu nuvažiavome pas Niką į vilą. Dėl šito Janas taip pat nemelavo. Vienintelis skirtumas buvo tas, kad nebeliko kabančių kūnų sutraiškytais pirštais. Pravažiavome ir vietą, kurioje susprogo Elano motociklas. Jis mus medžioja, jis seka iš paskos ir todėl Janas yra neužtikrintas. Kiek mažai jį pažįstu. Ne, aš jo visiškai nepažįstu. Vos tik sustojome, Janas suriaumojo karkadančio balsu.

- Nikai! - piktas šaukė jis. Čia pat pasirodė Jano draugas. Persisvėręs per turėklus žiūrėjo susiraukęs.

- Sveika, Lena, - žiūrėdamas į Janą pasisveikino jis. Nusiėmiau šalmą. - Kas nutiko?

- Ar dar turi arsenalą ginkluotės? - paklausė jis. Ginkluotės? Kas čia? Slapta bazė? Nikas pamojo ranka lipti viršun. Į mane plūstelėjo kambario šiluma. Degė židinys, nei ženklo, kad čia kada nors būtų buvęs koks nors vakarėlis.

- Tai kas nutiko? - sustabdė jis. Nusivilkau striukę. Janas tik atitraukė užtrauktuką.

- Ją medžioja, - nenoromis atsakė Janas. - Paskutinis susidūrimas su žudiku buvo įspėjimas. Jis sakė, kad kita yra mano Beta.

- Palauk, ką? - įsiterpiau. Janas atsisuko. - Jis tau sakė? Jis sakė ir tu nepasakei man?! - riktelėjau skėstelėdama rankas.

- Lygiai taip pat, kaip man nepasakė apie Edvardą ir likusią gaują ir apie Mirties medį, - susidėjęs rankas ant krūtinės priminė jis, ko nei nebuvau girdėjusi.

- Nepasakė ko? - sutrikau.

- Kad jie negyvi. Karkadančių gauja buvo pakarta ten pat, kur yra Semas.

- Ir tu neketinai man pasakyti? Manai, kad jeigu esu mergina, esu Beta, tai aš neturiu teisės žinoti? - rėkiau. Grįžo mano drąsa kaip senais gerais laikais.

- Aš taip nesakiau, - užprotestavo jis. Jano veidas atrodė šaltas ir pasimetęs.

- Ką tu man išvis gali pasakyti? Ką?! - kėliau balsą.

- Nurimk, - prašė jis. Nei neketinau. - Nes nuraminsiu pats.

- Neprašyk manęs nurimti. Tu kaltas, kad visi negyvi, kad vyksta chaosas. Kokio galo pažymėjai, jeigu manimi nepasitiki? Kokio mėšlo tu taip elgiesi? - ir tada aš gavau antausį. Susiėmusi už skruosto atsisukau į jį. Nikas tuoj pat atsistojo tarp manęs ir jo.

- Atvėsk. Nekelk prieš ją rankos, - sugriaudėjo jis. Stovėjau už Niko ir paraližuota minčių žiūrėjau į Janą, kuris jau trečią kartą naudoja prieš mane jėgą. - Lena, tau viskas gerai? - paklausė Nikas.

- Taip, nesirūpink. Pakeliu daugiau nei manai, - atšoviau. - Eisiu į viršų, - Nikas linktelėjo.

- Lena! - suriko Janas, bet Nikas jį sustabdė, neleido vytis. Kas jam darosi? Kas vyksta? Ką po velniais jis dar slepia nuo manęs?