Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

XVIII DALIS (Is) "JIS YRA VISKAS"

XVIII DALIS

JIS YRA VISKAS

- Ženklas yra ne koks bananas,

kurio žievę nulupsi, išmesi,

o vaisių skaniai suvalgysi.

Tai labiau dilgėlė.

LENA

Tiek Janą ir tiek Elaną uždarė į skirtingas kameras. Nikui buvo liepta nešdintis, nes kitaip šis gali įkliūti kiek ilgiau nei parai. Kai atvažiavome Elanas kruvinas sėdėjo ant gulto ir atstatinėjo pirštų kaulelius. Marija stovėjo čia pat už manęs. Ji nuėjo susirasti policininką, kuris juos ir uždarė. Priėjau prie jo ir įsikibau į grotas.

- Kaip tu?

- Nereikia, Lena, - supyko jis, akis nusukdamas į priešingą pusę. Žinojau, kad jis pyksta ant manęs. Dar nebuvo taip, kad nepyktų. Žvilgsniu nužvelgiau Janą sėdintį ant žemės prie pat grotų. Kruviną galvą atrėmęs į šaltą kameros sieną, ant kelių pasidėjęs rankas, tabalavo jas ore, akys žiūrėjo į mane. Mudviejų žvilgsniai skirtingi. Aš žiūrėjau į jį su pykčiu, o jis su užsidegimu mane turėti. Žiūrėjo šaltu žvilgsniu, be jokių kitų įskaitomų ženklų veide. Sugrįžau prie Elano. Jis pirštais lietė skaudančią lūpą.

- Kodėl taip padarei? - atrėmiau kaktą į metalines grotas.

- Dėl tavęs. Dėl to, kad nesu abejingas tau, - atsisukęs atsakė jis. Balsas nebebuvo piktas, o tik liūdnas, nusiminęs. - Pyksti? - paklausė jis. Papurčiau galvą. Žinojau, kad Janas to klausosi, tačiau keisčiausia, kad jis tyli. Netrukus pasirodė policininkas.

- Už Elaną buvo sumokėtas užstatas, - priėjęs atrakino kamerą. - Tikiuosi daugiau čia tavęs nesutikti, - šiek tiek atleidęs nervus lyg ir patarė policininkas. Elanas vos linktelėjo. Jis nušliubčiojo iki sesers.

- Lena, eini? - pasiteiravo Marija.

- Judu eikite. Aš pasivysiu, - jiedu išėjo, policininkas taip pat, o aš likau su Janu.

- Kokia tu sadistė, Mažute, - išsišiepė jis. Pritūpiau prie jo. - Tikiuosi visi galėsime iš to pasimokyti, - surimtėjo Janas.

- Žinojau, kad esi banditas, bet nesitikėjau, kad savyje turėsi šitiek pykčio, - suraukiau kaktą. Janas gūžtelėjo pečiais. - Blogiausia ne tai, kad judu susimušėte. Blogiausia yra tai, kad tokiam kaip tu aš galiu kažką jausti, - pripažinau. Jis pakreipė galvą. - Gerai girdėjai. Tavo sadizmas sukėlė man jausmus, - sugrįžo policininkas.

- Panele, ar bus užstatas už šitą? - pasiteiravo jis. Atsikėliau.

- Ne. Jeigu galėtumėte palaikykite jį visą parą. Gal taip ramiau miegosiu, - susikirtus mūsų žvilgsniams Janas nusišypsojo. Kas jam negerai?

- Jeigu nuo to ramiau jausiesi, Mažut, man tinka, - įsiterpė Janas. Jau ketinau eiti, bet Jano žodžiai mane sustabdė. - Jau geriau šią naktį lova priklausytų tik tau vienai... - perspėjo jis ir nusuko akis į priešingą pusę. Tai buvo grasinimas? Jis tikrai mano, kad po tokių muštynių aš rizikuosiu prarasti daugiau?

Grįžau namo visa išvargusi. Vos tik nusiaviau batus kritau visu svoriu į lovą, dar spėdama užsitraukti antklodę, todėl ryte prabudau su ta pačia suknele. Sugraibaliojusi laikrodį vėl veidu įsikniaubiau į pagalvę, ranka nusviro palei lovos kraštą. Bandžiau dar šiek tiek numigti. Keista, bet nesusapnavau košmaro, kuris lanko mane beveik kiekvieną naktį. Iš laiptų apačios jau girdėjau besiriejančius tėvus. Belieka, kad jiedu susimuštų. Ko gero tėtis nuo mamos gautų į kaulus. Nenoromis nusivilkau iki vonios ir palindau po karštu dušu. Pirmą kartą jaučiausi tokia laisva, neskaičiuojanti jokių minučių, nes žinojau, kad turiu visą dieną, o Jano šalia manęs nebus. Nors ir jaučiu keistą jausmą, lyg kažko trūktų, bet jis nemaišė. Maudydamasi turėjau susivokti, kad mano mintys visvien su Janu. Kad ir koks šaltas banditas jis yra, kad ir koks pavojingas bebūtų, jo buvimas šalia manęs nuolat keldavo tikrų jausmų. Dažnai negaliu jų paaiškinti. Žinojau, kad jie susimaišę su pykčiu. Tačiau Jano paslaptinga šypsena nuolat traukė, nuolat vedė iš proto, vedė į jo tamsų, darganą ir šaltą pasaulį. Jis vedė mane į tamsą. Iš spintos išsitraukiau megztą tamsiai rudą kepurę, kuri pakaušyje kabojo nukarusi. Viena mano mėgstamiausių. Tuoj pat ištraukiau juodus džinsus, trumpus, šilto kailio batus, prigriebiau šaliką. Stalčiuje pasiknisau megztinio, užsisegiau pakabutį ir užsivilkau striukę. Į kuprinę susimečiau šios dienos pamokų vadovėlius, mitologinį sąsiuvinį, porą šiltų megztų kojinių, knygą, pinigų, telefoną, o tada atsargiai paėmiau savo senojo smuiko dėklą ir pabandžiau įtalpinti Juodąjį su stryka. Grūdau grūdau ir niekaip netiko. Mąstant apie dėklo matmenis kai kas dzingtelėjo į smegenų kertelę. Nusiėmusi žiemines pirštines pakėliau smuiką į akių lygmenį. Šio stygos nebuvo tokios kaip elementarių smuikų iš realaus pasaulio. Garsiai tariant tai turėtų nuskambėti labai keistai, bet jo stygos ties viduriu išgaubtos, o tik tada įtemptos. Už ko laikosi tie virbalai, tai nei pats Dievas suprasti negalėtų. Tuomet pakėliau stryką. Ji turi būti tarsi pamesta dėlionės dalis. Turi atitikti kaip raktas spyną. Tačiau stryka neturėjo išgaubimo. Ji lygi, paprasta ir neturėjo jokio įmantrumo. Pasiekta kvailų minčių iš paskutinio stalčiuko ištraukiau peiliuką ir paskatinta nežinios ir smalsumo ėmiau skusti. Po kelių brūkštelėjimų strykos dažai ėmė lupinėtis, lyg ji būtų nudažyta prieš kelias savaites ar net mėnesius. "Smuikas negroja, nes jam skauda. Kaltas ne jis, o stryka. Ji netikra" - išplėtusi akis susizgraibiau. Netrukus susirinkau visas pirktas demonologijos ir mitologines knygas. Kuprinė vos užsitraukė. Neketinau likti savo namuose. Nors Janui skirta neapykanta yra neaprėpiama, tačiau jo namai yra vienintelė vieta, kurioje aš galvoju ir jaučiuosi saugi. Be to jis uždarytas. Nesupyks. Prisiverčiau nueiti į mokyklą. Nežinau kiek laiko ten nebuvau. Blogiausia, kad mane ir vėl pasikvietė direktorė, vėl tardė, o aš neturėjau ką pasakyti. O kai ji įkyrėjo su savo klausimais, atšoviau labai paprastai.