Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

XXVII DALIS (Is) "VISI ŽUDO TURĖDAMI PRIEŽASTĮ"

XXVII DALIS

VISI ŽUDO TURĖDAMI PRIEŽASTĮ

- Nebuvo būtina kurti tobulo vaikino įvaizdį.

- Ne kasdieną pavyksta apsimesti kitu žmogumi...

JANAS

Iriausi į priekį tik garsų pagalba. Tamsoje blogio priešo aš negalėjau įžiūrėti. Juodi apsiaustai ir bet kokios kitos runos juos saugojo, todėl spėjau, kad atsiranda tik ten kur reikia. Žinau, kad taip jo nepagausiu todėl tuoj pat pro kitą kelią grįžau į Martino palatą. Tik šiek tiek per vėlai. Lyderis žudikas ir Gerasis, o kur dar trys? Juk jų kompanija iš šešių asmenų. Gal nori save apdrausti? Lyderis žudikas apėjo aplink Martino lovą. Tuoj pat iš po apsiausto nužiūrėjo aparatus, pagriebė jo ligos istoriją. Juodomis pirštinėtomis rankomis braukė per lapus ir skaitė. Kas jis, daktaras? Tuomet padėjo atgal ir vėl sugrįžo prie vaikio. Jis tuoj pat atjungė laidus, kad nesukeltų jokių mirties garsų, išsitraukė savo kardą, kurį pažinau tik po tiek laiko. Tanto kardas priklausė Japoniškiems ginklams, vienas iš ilgesnių. Stipriai blizgantis turkis kardo rankenoje, o geležtė - gryna geležis. Martinas nei iš šio, nei iš to pradėjo springti, lyg dustų. "A tai tu gyvas" - perverčiau akis. Lyderis žudikas jau užsimojo kardu jam suleisti į krūtinę ir pribaigti vaikį, kuris galėjo pasakyti, kas nutiko jo namuose, kuris ko gero netgi matė šį žudiką.

- Ar tu pablūdai? - šokau prieš akis, o Lyderis užsimojęs kardu atsigręžė į mane. Jo bendrininkas išsitraukė peilį. Nusitaikiau ginklu. Lyderis spaudė kardo rankeną, nes jo kantrybė negeležinė kaip jo Tanto kardas. - Tu jo nežudysi, - įspėjau. Pirmą kartą išgirdau juos du besijuokiančius. Esu tai girdėjęs. Vieną iš jų balsą esu girdėjęs.

- Ar neturėtų būti sakinio "Tik per mano lavoną jis mirs"? - gergdžiančiu balsu pasiteiravo žudikas.

- Na, aš ne tas, kuris aukojasi dėl kito. Dažniausiai lieku savanaudžiu, - gūžtelėjau pečiais.

- Protingas sprendimas.

- Tavo tikslas išnaikinti mano rasę.

- Mano tikslas ne tik sunaikinti blogio išsigimėlius, bet ir surasti išsigimėlių lėlininką. Ieškau Asmodėjaus. Girdėjai apie tokį? - prakalbo Lyderis. Stebėjau jį atidžiai, gręžiojausi ir į bendrininką. Ar jis suka man galvą savo kalbomis, ar man vaidenasi? Stipriai suspaudžiau ginklą.

- Pragaro princas. Geriau žinomas kaip Tamsos princas, padaras auginantis blogio jėgas. Aš gimęs jose. Asmodėjus man lyg krikšto tėvelis, - nerūpestingai drėbiau.

- Tuomet puikiai supranti, kad tavo krikšto tėvelis kris ant žemės nei nemirktelėjęs, - nusikvatojo jis.

- Ne, jeigu Taras stos į kovą su tokiais kaip jūs. Nužudei Elaną, nudėjai mano gaują, užmušei Semą, užmušei mano geriausią draugą! Žinai, kas juokingiausia? - nusijuokiau. - Drįsai grasinti mano mylimos Betos nužudymu! Neprotingas sprendimas. Kvailas sprendimas.

- Tai tik tu taip manai! - jis stovėjo nejudėdamas, o aš jau ketinau šauti, bet tada kažkas mane pagriebė ir bloškė į durų staktą koridoriuje. Iššoviau pataikydamas į sieną. Koridoriais nuskriejo kurtinantis garsas. Vos ne vos pasikėliau. Kažkokiu neaiškiu kardu gavau kirtį, tačiau spėjau pasitraukti. Užsimojęs spyriau koja, naguotais kumščiais ėmiau daužyti jo liesą, apsiaustu apdribusį kūną. Persisukdamas pakėliau koją aukščiau ir smogiau į veidą, bet bendrininkas sugavo ją ir persukęs į kitą pusę nustūmė į šoną. Sudejavęs vėl kėliausi. Martinas turi likti gyvas. Lena man niekada neatleis. Bendrininkas sukosi, bet aš šokau ant jo nugaros ir ėmiau smaugti su rankomis. Jis muistėsi, bet garso neleido. Kratėsi tol, kol vėl numetė mane. Pajutau skausmą nugaroje. Kampe pastebėjau raudoną alermo mygtuką, reikalingą pavojaus atveju. Nieko kito neliko tik jį įjungti.