Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

XXVI DALIS (Is) "ELANO TEORIJA"

XXVI DALIS

ELANO TEORIJA

- Kai mes pradedame, nebesustojame.

JANAS

Ramindamas pyktį įveikiau įprastą rytinį bėgimą. Nebuvo nei nuotaikos, nei jėgų, tačiau pakako susikaupimo įveikti miško trasą. Mirties medis tapo perpildytas. Aš nesugebėjau nuimti nei vieno iš jų. Vieną nukėlęs turėsiu nulupti ir kitus, o aš tam nepasiruošęs. Niekada nebūsiu pasiruošęs. Grįžęs palindau po karštu dušu. Kol vanduo tekėjo mano kūnu aš stovėjau gerą valandą, rankomis pasirėmęs į slidžias plyteles. Negalėjau nustoti jausti pyktį. Kuo toliau, tuo vis mažiau jį kontroliuoju. Nebesiklauso kaip klausydavosi anksčiau. Mintys neleido paleisti Lenos iš galvos. Su kiekviena akimirka jos ilgiuosi. Dvi dienas nemačiau savo Betos. Dvi dienas mudu skiria siaubingas pyktis. Turėčiau suprasti ją, turėčiau suvokti, kodėl ji manęs nemyli ir negali patikėti. Aš elgiuosi su ja nepastoviai, elgiuosi kaip gyvūlys, kaip nieko nemąstantis idiotas. Kaip ji gali mane mylėti, jeigu nesuteikiu progos to padaryti? Aš saugau pakankamai tamsias paslaptis ir bijau jomis dalintis su sielos drauge. Ji mano Beta. Ji privalo žinoti. Tai kodėl taip sunku pasakyti? Kodėl pažvelgęs į akis jaučiuosi toks sutrikęs? Sugrįžęs į miegamąjį persirengiau, o išėjęs laukan prisidegiau cigaretę ir įtraukiau su visu grynu oru. Atsirėmiau į turėklą ir žiūrėjau į netvarkytą kiemą. Neužsiimu tuo specialiai, nes čia tuoj pat būtų viskas išdraskyta. Be to, taip mažiau atkreipiu į save dėmesį. Koks sveikuolis gyventų vidury tankmių? Užtraukęs išleidau dūmus lauk ir surinkau Lenos numerį. Dabar ji kenčia Elano mirtį. Jai reikia ko nors šalia. Nors nesu patenkintas, kad ji lieja dėl jo ašaras, bet tai juk Lena. Negaliu drausti jai verkti. Čia jau būtų virš visko. Klausiausi pypsėjimo, laukiau, kol ji pakels. Deja, neatsiliepė. Vietoj to ji atmetė mano skambutį.

- Ką man su tavimi daryti? - išleidęs dūmus prakalbau. Akimis klaidžiojau po medžių viršūnes, stebėjau skraidančias varnas. Varnos... Persisvėriau per turėklą ir dirstelėjau dešinėn. Mistiškųjų varnų pakaruoklių nebeliko. Kas po velniais jas pradangino? Vėl...

Rūkydamas vis mąsčiau. Mintys kažkodėl pasiekė Martino, Lenos draugo įvykį. Ji minėjo, kad jis buvo subadytas žudiko, nes pasimaišė ne vietoje ir ne laiku. Jie gaudė kažkokį Svupsį, pravarde Lazerį. Smulkmenų nepamenu. Kodėl būtent jį? Juk mūsų galybės. Gal yrs koks nors sąrašas? Kam pulti Martiną, jeigu jis vis dar gyvas. Tas idiotas kapstosi, tačiau kiek girdėjau pasinėręs į visišką komą. Subadė ne tą žmogų, paliko neužbaigtą darbą. Jie niekuomet nepalieka neužbaigto darbo, išskyrus tą dieną, kai pasakiau jog nebijau numirti. Ir tada man dingtelėjo mintis. - Nebent jis nežino, - numečiau cigaretę ir užtrypęs grįžau vidun. Tuoj pat susiradau striukę, apsiaviau batus ir pačiupęs raktelius nulėkiau į garažą. Sėdau ant motociklo, užsitraukiau šalmą ir nuspaudęs gazą išlėkiau kiemu į miško tankmes.

LENA

Mudvi su Marija nesikalbėjome apie tai kaip jaučiamės dėl Elano mirties. Nelietėme nei vienos suknistos emocijos. Veidai tapo šalti ir neturintys jokių jausmų. Praradome tai, ką turėjome. Elanas tai pasiėmė su savimi. Tuoj pat atvažiavome į mokyklą.

- Ką mes čia veikiame? - nenoriai paklausiau. Kaip seniai čia buvau. Kaip seniai kalbėjau su Martinu, kaip seniai šypsojausi. Ji ištraukė raktus ir sužvangino palei akis, tada užtrenkė mašinos dureles ir nuėjome vidun. Dabar vyko pamokos, todėl prasmukti buvo labai lengva. Vyliausi nesutikti direktorės. Aš mokyklą pamiršau iš viso. Man dabar niekas neegzistuoja tik kerštas. Nusileidome į rūsį. Marija atrakino duris. Visus klausimus pasilikau finalui. Durys trinktelėjo, pajutau rūsio šaltį. Niekada čia nesilankau, bet dabar tai būtinybė. Marija užtikrintai nuėjo į patį galą. Numetusi daiktus atsisuko į mane.