Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

XVI DALIS (Is) "NEI GYVENIMAS, NEI MIRTIS"

XVI DALIS

NEI GYVENIMAS, NEI MIRTIS

- Nebijai mirties?

- Nebijau gyvenimo.

JANAS

Išlėkęs į apleistą kiemą šoktelėjau nuo paskutinio laipto į viršų ir suriaumojęs persiverčiau į karkadantį. Keturios pilkos, juodų dryžių letenos visu greičiu mainėsi tarpusavyje, rinkdamosios kelio ruožą, kuriuo pasitikėjo uoslė. Kvapas, kurį užuodžiau ant to megztinio man buvo pažįstamas, buvau susidūręs su juo ne kartą. Mintis, kad Lena buvo su juo, su kitu; mintis, kad galbūt ją matė nuogą, be jokių drabužių; mintis, kad ją lietė kažkieno kito rankos varė man dar didesnį pyktį, didesnį pavydą, didesnį galvos skausmą. Ji paneigė, kad miegojo su kitu, todėl privalau ja patikėti, todėl privalau jai atleisti, nes ji nekalta. Tačiau tas mulkis sveiko kailio neišneš. Lena priklauso man kūnu, protu, jausmais, veiksmais ir visu kitu šlamštu kurį jį velka paskui save, savo gyvenime. Peršokau aukštą tvorą ir slystelėjęs ant susmirdusių, šlapių ir supelyjusių lapų nuskuodžiau Ilties mišku. Pro šoną slinko medžiai, karkė varnos, po kojomis vis sukosi žemė. Uoslė dirbo visu pajėgumu bandė atskirti skirtingus kvapus. "Pažadu, Lena, jis neišsisuks" - priminiau sau, kuo patikinau ją, tik visiškai kitais žodžiais. Taip, jai tai turėjo nuskambėti kaip grasinimas. Įsiutęs apie nieką daugiau negalėjau pagalvoti tik apie atpildą, kad lindo prie mano mergaitės. Dairydamasis, turkio spalvomis nuspalvindamas kiekvieną miško kampelį tarp medžių išvydau lygiagrečiai bėgantį karkadantį. Lieknas, juodas, baltų dryžių katinas, grynų smaragdinių akių, grėsmingai baltų ilčių, plonų kojų, tačiau pakankamai plačių pėdų. Akimirką pagalvojau, kad vyksta lenktynės, tačiau keistas murmesys pasiekęs mano nedideles ausis privertė susimąstyti. Karkadantis bėga į tolį, nuo priešo. Pažįstu tą baimę. Lena tai vadina Netikra baime. Vyjausi jį, stengiausi neatsilikti. Čia kažkas ne taip. Čia kažkas kažko iki galo nesupranta. Suriaumojau jam, tačiau pasklido tik menka dejonė. Karkadantis peršoko nugriuvusį rąstą ir pasuko kairėn. Visiškai priešinga puse nei manoji. Negaliu palikti jo vieno. Karkadančiai per daug reta rūšis, kad būtų palikti vieni. Galiausiai pasukiojęs galvą staigiai pakeičiau kryptį ir leidau uoslei pailsėti. Visu greičiu nusekiau karkadantį į tankmes. Bėgant galėjau girdėti neaiškų sujudimą, maždaug už dvidešimties metrų nuo čia. Jį iš tikrųjų kažkas vejasi. Vėl prisivijau padarą ir šoktelėjęs vienu žingsniu arčiau suriaumojau prašydamas sustoti, tačiau agrasiai riktelėdamas atgal nuskuodė dar toliau. Nesustojau ir vyjausi. Supratau, kad bėgimas nesiliaus, todėl padariau gudriau. Bėgome palei nedidelį griovį, todėl vienu mostu pakišau pilką koją po priekine ir karkadantis suklupo. Užsimojęs stūmiau į griovį. Šis neatlaikęs pusiausvyros nuslydo su visais lapais ir nugara atsitrenkė į purve įstrigusias šakas. Piktai paleidęs įvairiausius garsus žiūrėjo į mane tomis mėlynomis akimis. Aš sustojau ir užsimerkęs atvirtau į žmogų. Nuo smūgio karkadantis atvirto taip pat. Išplėtęs akis suvokiau, kad visai atbuko mano akys.

- Valeri? - kilstelėjau antakį. Uždususi raudonplaukė spoksojo į mane su pykčio kruopelyte. Palyginus su Lena šios pyktis prilygo šypsenai. Nuslydau grioviu ir ištiesiau jai ranką. Mergina uždususi kiek palūkėjo, o tada sugriebė ją. Truktelėjau ir padėjau atsikelti. Užuodžiau kraują. - Tu kraujuoji, - kaip faktą priminiau jai. Jos akys žiūrėjo į mane su neapykanta. - Ką tu čia veiki? - bandžiau paklausti. Po paskutinių žodžių gavau tokį antausį, kad net ausis galėjo atšokti.

- Mulkis, - atšovė ji ir stumtelėjusi mane išsiropštė iš griovio. Pasipiktinusi patraukė link tolimesnio kelio.

- Valeri! - surikau negalėdamas patikėti, kad ši mergiotė mano miškuose. Griebiau ją už rankos, o ji atsisukusi ir vėl man trenkė.