Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

XXI DALIS (Is) "LYD IR DORAS BLOGIS"

XXI DALIS

LYD IR DORAS BLOGIS

- Žudau, kai reikia.

Pykstu, kai reikia. Ir pažado laikausi.

LENA

Grįžau namo ir uždariusi duris atsirėmiau į jas. Prikandusi lūpą nučiuožiau ant žemės. Prisitraukiau kojas ir atrėmiau galvą į kietą medieną. Nusitraukiau kepurę ir numečiau į šalį. „Kartu su Janu tai sugalvojome. Sutarėme, kad jeigu surasime savo tikrąsiąs Betas ir netyčia jas įsimylėsime...". „Tu man daugiau nei draugas, Elanai," „Draugas su privilegijomis". Užsimerkusi galvojau apie kiekvieną jo žodį, kūnu jaučiau kiekvieną Elano glamonę. Atsisėdusi prie stalo įjungiau lempą ir ištraukiau „Prabyla daiktai" knygą. Už lango po truputį temo. Atsilošiau į kėdės atramą ir bandžiau ieškoti atsakymų. „Bedžionės išmatos pranašauja ateitį". Kam čia su galva negerai? Pasišlykštėjusi nuverčiau kitą lapą, o tada dar vieną ir dar. Perverčiau beveik visą knygą. Gale liko tik kažkokie simboliai. Užsigalvojusi apie Elaną žiūrėjau į vieną knygos tašką, pirštais braukdama per kietą viršelį. Susiraukusi atkutau ir suėmia u jį iš abiejų pusių. Spustelėjusi suvokiau, kad jis kažkoks išsipūtęs. Patikrinau titulinį. Šis turėjo paprastą formą. Pagriebiau metalinę liniuotę ir užkišau už pirmo popieriaus, kuriuos visada priklijuoja, kad atrodytų storesnė, kad pinigus būtų už ką paimti. Vos ne vos atplėšiau. Pakračiau knygą, o iš jos išlindo mažas kampelis popierinės skiautės. Išlanksčiusi popierėlį padalytą į lygiai keturias dalis nelabai supratau į ką tiksliai žiūriu. Piešinėlis vaizdavo žmogų su dviem galvomis, keturiomis rankomis, dvejomis poromis kojų. Kiekviena rankos laikė strykas, o kitos dvi keistus, tarpusavyje nesusijusius daiktus. Be abejonės Juodąjį smuiką ir juodą arbaletą. Kitoje lapo pusėje ryškėjo lotyniški žodžiai. Kelios eilutės ne daugiau. Ištraukusi telefoną adresyne suradau Elano numerį. Įjungiau lotynų rašmenų klaviatūrą ir suvedžiau nedidelį tekstuką. Nors dvejojau, bet tuoj pat išsiunčiau ir laukiau atsakymo.

- Lena, - pasigirdo mamos balsas iš laiptų apačios. Nusivilkau striukę lyg niekur nebūčiau išėjusi ir atsiliepiau. Turėjau nusileisti ir iš bagažinės padėti atnešti visus maišus prigrūstus maisto produktų. Vos tik išėjau į lauką pastebėjau kaimynus puošiančius namus Helouvyninėmis dekoracijomis. Kitapus gatvės, parke karojo varnos užsmaugtos virvėmis ir tai man priminė pakartuosius.

- Kur tėtis? - imdama rudą maišą paklausiau mamos.

- Nežinau. Minėjo, kad dirbs iki vakaro, - nerūpestingai atšovė ji. Žinojau, kad jai rūpi, tik stengiasi elgtis priešingai. - Gaminsiu skanią vakarienę. Jeigu norėtum galėtume pažiūrėti kelis filmus, iškeptume spragėsių... - siūlė ji. Mama norėjo atitraukti mintis nuo pykčių su mano tėvu.

- Gerai. Žinoma, - nusišypsojau tą dukrelės šypsena, kurios mamos visada tikisi. Nunešiau paskutinius maišus į virtuvę. - Ar turime saldainių?!

JANAS

Stebėjau Leną padedančią mamai iškrauti pirkinius. Akimis nušviečiau visą vaizdą aplink. Tos varnos negyvos, gal net dekoratyvinės. Čia tik pas tave, Janai, gyvos gali pačios pasikarti, o tada mistiškai dingti. Nuojauta sakė, kad Lena nei neketina atvažiuoti pas mane. Jeigu ji labai tikisi to išvengti, tai siaubingai klysta. Ji nuėjo su paskutiniais maišais į namo vidų, todėl nusekiau ją pro galinį kiemą ir pasispyręs į medžio kamieną užšokau ant kambario lango, atvirsdamas į žmogų. Pralindęs nušokau ant kilimo ir apsidairiau. Kambarys vis dar tusčias, lova nei nepaliesta, šviesa įjungta, ir mano knyga. Ant stalo gulėjo numestas lapelis. O ji gudri. Supypsėjo Lenos telefonas. Paėmęs jį į rankas ekrane radau švytintį Elano vardą. Pranešimas: "Kitą kartą išmokysiu tave lotynų kalbos. :). Keturios rankos, keturios kojos, du asmenys skirtingai mąstantys, tačiau tuo pačiu smuiku groti galintys. Tamsus ir šviesą atradęs, kažkuris tik vienas visam laikui laisvę atgavęs. Smuikas lyg kvėpavimas gilus, lyg tuksinčios širdies paskutinis dūžis su kuriuo netrukus gyvenimas nutruks. Prašom, Saulele :P". Pasiutimas užliejo mano kūną. Negi ji nieko nepasimokė? Negi ji manė, kad nesužinosiu? Suspaudžiau telefoną delne, bandžiau valdyti pyktį ir skausmą besivoliojantį smegenyse. Kambario durys atsidarė, sugrįžo Lena, o išvydusi mane ne itin apsidžiaugė pamačiusi, kad laikau jos išdaviką telefoną.