Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

IX DALIS "BE GELEŽIES"

IX DALIS

BE GELEŽIES

- Gyvenimas lyg breikas.

Atbulinis salto pavojingesnis nei stovėjimas ant galvos

LENA

Vonioje sėdėjau iki pat vakaro. Žvėriškai skaudėjo nugarą. Norėjau spiegti, kad skausmas atslūgtų. Atsidariau spintą ir be jokio noro žiūrėjau į savo drabužius. Nukabinau paauksuotą juodą, trumpą suknelę. Iš apatinės spintelės ištraukiau juodus aulinukus. Jeigu neapsirengsiu kitokiais drabužiais, tai Marija iš karto pradės moralizuoti. Paprastai ji peikia, kad viską slepiu nuo vaikinų akių. Taip, ji neklysta ir taip, man tas pats ar jie manyje ką nors mato, ar ne. Išsišukavau tamsius plaukus. Nuo vandens jie tik susivėlė. Nusitraukiau rankšluostį ir ėmiau vilktis prie kūno tiesiog limpančią suknelę. Suklykiau iš skausmo.

- Koks velnias mane apsėdo? - priėjau prie veidrodžio ir apsisukusi nužvelgiau apnuogintą nugarą. Susiraukusi paliečiau žaizdotą petį. Ant odos tarsi išdrožinėti trys gilūs įbrėžimai. Įstrižai peties, švieži ir paraudę rėžiai. "Liks randas" - nusivyliau. Brūkšniai karšti ir skaudūs. Juk Jaguaras negalėjo to padaryti. Griovyje gulėjau ant nugaros. Jaguaro nagai niekaip negalėjo pasiekti peties. Ar tai galėjo būti Jano darbas? Ar kai mudu buvome kartu jis man galėjo taip padaryti? Kaip išsiilgau muzikos ir smuiko grojimo. Kaip noriu laikyti stryką ir vedžioti ja per stygas. Žiūrėjau į save veidrodyje ir mąsčiau. Visai nepanašu į mane. Suskambėjo telefonas. Martinas jau čia. - Ko tu sieki, Lena?

Vos tik įlipau į mašiną, Martinas nužvelgė mane.

- Tik nieko nesakyk, - nusukau akis į šalutinį langą. Jaučiau Martino žvilgsnį ir šypseną.

- Aš tyliu, - nusijuokė jis.

- Gal galime važiuoti? - paklausiau jo, mat jis visvien žiūrėjo į mane. Jis užvedė variklį.

- Tik būčiau pasakęs, kad gražiai atrodai, - jis pasuko į dešinę. Po kelių minučių tylos atsakiau.

- Ačiū, - jis ir pats gražiai atrodė. Pašildinta juoda odinė striukė, juodi džinsai, marškiniai ir pilkas šalikas, juodos pirštinės. Gal man geriau nenusirengti striukės?

Prie "Let's Jump" klubo driekėsi ilgos eilės. Daugiausiai vyresnės merginos ir vaikinai, tačiau buvo ir mano amžiaus paauglių. Deja, jų aprangos ir makiažai nepriminė vyresnių kaip septyniolikos. Įdomu ar man pavyks prasmukti. Virš durų ir klubo kabėjo didelė iškaba. Ją puošė juodi žmogaus siluetai. Vienas darė atbulinį salto, kitas stovėjo ant rankos, o trečias laikėsi už kepurės snapo. Priešais akis stovėjo du stambūs apsauginiai juodais akiniais ir drabužiais.

- Kileriai, - pratariau.

- Nurimk. Marija viduje. Jeigu iškils problemų paskambinsiu, - ramino Martinas traukdamas piniginę. Eilė trumpėjo, kol atėjo mūsų eilė.

- Prašome parodyti dokumentus, - sustabdė vienas. Martinas atsiduso. Neprasmuksime. Kol jis ieškojo ant abiejų apsauginių kaklų pastebėjau tą pačią žymę, kurią turi ir Janas. Nors su juo miegojau, bet neatkreipiau dėmesio kaip ji atrodo.

- Gal galit tiesiog praleisti? Mūsų jau laukia viduje, - bandė perkalbėti Martinas. Apsauginiai nesutiko.

- Negi taip sunku leisti pasilinksminti? - įsiterpiau. Jiedu sužiuro į mane.

- Atleiskit, bet... - suskambo vieno iš apsauginių telefonas. Jis atsiliepė. - Taip, - prabilo. - Supratau.

- Panele, jūs galite eiti vidun, - jis pasitraukė.