Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

VIII DALIS (Is) "TIKROJI BAIMĖ"

VIII DALIS

TIKROJI BAIMĖ

- Kiekvienas nori kam nors priklausyti.

Tai kodėl laisvės suvaržymas toks skausmingas?

O aš tokia nelaiminga. Už tikrą baimę atsakinga.

LENA

Sėdėjau kiaurai šlapia Jano lovoje. Akimis žiūrėjau tik į tamsų užtiesalą, į savo drebančias rankas. Aš pasakiau taip. Kodėl pasakiau taip? Kam to reikėjo? Kodėl jis to reikalavo? Kas jis toks? Sukryžiavusi kojas vis dar jaučiau šaltį, bet tai man rūpėjo mažiausiai. Į kambarį sugrįžo Janas. Nei nežiūrėjau į jį. Negalėjau. Jis priėjo prie manęs ir ištiesė prieš akis savo marškinius.

- Imk. Persirenk. Susirgsi, - jis laikė tuos marškinius, bet aš jų neėmiau. Akyse kaupėsi ašaros, o kelios iš jų nuriedėjo skruostais kruvinu kaklu žemyn. Janas nuleido ranką ir atsisėdo šalia. Tarp mūsų svyravo mirtina tyla. Girdėjosi tik menkas mudviejų kvėpavimas. - Lena... - jis pridėjo ranką prie manosios, bet aš tuoj pat ją patraukiau. Jis atsiduso. Žiūrėjo tomis turkio spalvos akimis.

- Skriausi mane? - pakėliau į jį apsiverkusias akis. Jis žiūrėjo taip pat. Ant veido nesimatė jokio gyvūno kailio, rankų pirštai neturėjo nagų, akys taip nešvytėjo. Liko tik randas ir ta maža barzdelė.

- Ne, - atsakė jis.

- Tada leisk išeiti, - reikalavau. Jis atsistojo.

- Ne. Persirenk. Nenoriu, kad susirgtum, - išėjo iš kambario, o aš likau viena. Iš tiesų drebėjau. Ne dėl baimių, o šalčio. Nenorėdama paklusau jam ir tiesiog paėmiau duotus marškinius. Uždariau duris ir ėmiau vilktis šlapius drabužius. Su kiekvienu nusirengimu šalta darėsi vis labiau ir labiau. Pagriebiau rankšluostį nuo kėdės ir ėmiau džiovinti plaukus, kad bent nustotų varvėti vanduo po kojomis. - Tau tinka, - išgasdinta atsisukau į Janą. Jis stovėjo tarpduryje ir nužiūrinėjo mane. Pasijutau nejaukiai, mat stovėjau vien tik su marškiniais. O tai reiškė, kad net apatinių sausų neturėjau. Kaip jis sugebėjo taip tyliai įeiti? Tvirčiau susisupau į marškinius, žiūrėjau į jį tiek piktomis, tiek niūriomis akimis. - Tau nebūtina jaustis taip suvaržytai. Juk mačiau visa tai ir prieš tai, - nusišypsojo jis. Nesiklausiau jo. Nuėjau prie lango ir žiūrėjau kaip lyja lietus, klausiausi kaip barbena į stiklą visi tie stambūs lašai.

- Tu buvai sužeistas, - tyliai pratariau.

- Sena žaizda atsivėrė. Nieko svarbaus.

- Kaip tu tai padarai? Kas tu toks? Kodėl tiek kartojai, kad būčiau tavo? Kodėl norėjai, kad būčiau tavo? Ar žinai, iš kur tie lavonai? Kas tie banditai? Kaip tu juos užmušei?! - ant paskutinio klausimo riktelėjau. Jano akys tik žiūrėjo į mane. Jis nieko kito aplink save nematė. Regis jam nieko daugiau nereikėjo.

JANAS

Stovėjau priešais ją ir varvinau seilę. Kas galėjo pagalvoti, kad su mano marškiniais ji atrodys dar geriau? Ji mano. Tik mano. Ji tiek daug nežino. Ji manęs nei nepažįsta, tačiau nebijo. Tai yra gerai.

- Tu dabar susinervinusi ir pasimetusi. Tau reikia atsipalaiduoti, - bandžiau praslysti pro klausimus.

- Negaliu atsipalaiduoti. Nemoku to padaryti. Nesu ta, kuri numoja ranka į problemas ir toliau gyvena sumautą gyvenimą. Aš ne tokia kaip visos praeinančios gatvėje. Po velniais, negaliu suvirškinti minčių, kurios sukasi mano galvoje, Janai, negaliu nurimti, nes per daug galvoju. Aš pavargau, - ji kalbėjo ir kalbėjo. Priėjau prie jos, o ji vis traukėsi atgal, kol prirėmiau prie sienos, netoli lango. Lena atrėmė galvą į sieną. Ji žiūrėjo į mane, bet su neapykanta, o aš žiūrėjau į jos lūpas, kurios traukė mane pabučiuoti.