Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

VI DALIS (Is) "SPRENDIMAS"

VI DALIS

SPRENDIMAS

- Nužudymas ir suvaržymas grandinėmis

- abu reiškia kalėjimą.

LENA

Vidury nakties tipenau link slenksčio, bet jo taip ir nepriėjau. Kūnas atrodė toks sunkus, rankos nelanksčios, o kojos lyg pagaliai. Pūtė rudeninis vėjas, tačiau aš sėdėjau po medžiu ir nepaisiau šalčio. Užsitraukiau ant galvos kepurę ir beviltiškai žiūrėjau į dangų, pakaušį atrėmusi į slidų kamieną. Akyse kaupėsi ašaros, bet nesistengiau joms pasiduoti. Iškvėpiau kiekvieną šaltą oro gurkšnį, bet ar kas nors pateko vidun?

"Žiūrėjau į jį, o jis mane. Ta šypsena virto it tikro derybininko, o aš jaučiausi ne vietoje ir ne tuo laiku, ne su tuo žmogumi, ne su tokiomis emocijomis ir plūstančiais jausmais.

- Aš turbūt negirdžiu viena ausimi. Tu ką? - susiraukus cyptelėjau plonesniu balsu. Jis susidėjo rankas ant krūtinės ir smalsiai šypsojosi. Kokios reakcijos jis tikėjosi? Kad pulsiu į jo glėbį?

- Lena, tu aistringa smuikininkė, bet Jaguarai jį sulaužė. Neturi pinigų naujam, o jei ir turėtum neprijaustum taip kaip senajam. Tu nori Juodojo, bet tik aš galiu jį tau duoti, - jis apėjo aplink mane ir sustojo už nugaros. Jo ranka palindo po mano palaidine ir perbraukė per nugaros odą švelniai ir neskubant. Užsimerkiau. Jo šiltas kvėpavimas sklido palei mano ausį ir kaklą. - Tau teireikia sutikti, - sukuždėjo jis. Staigiai atsisukau į jį. Ašaros jau norėjo kauptis, bet apsimečiau, kad kažkas įkrito į akį.

- Aš ne kekšė. Nesiruošiu tau parsiduoti!

- Aš nelaikau tavęs kekše, Simpatuk, aš laikau tave savo nuosavybe, - nusišypsojo jis.

- O jeigu nesutiksiu? - išdrįsau paklausti. Jis ištraukė raktus ir telefoną. Atrakino duris ir pasirėmęs į jas sužiuro į mane.

- Bus tokių, kurie sutiks jį nusipirkti. Eilė ilga. Kaina brangi, o aš pasirūpinsiu, kad niekada jo nerastum, - lyg grasindamas atšovė jis. - Leisiu dvi dienas apsvarstyti, - patraukiau link durų, nes žinojau, jaučiau, kad tuoj neatlaikysiu. - Ir Lena, - sustabdė. Atėmiau iš jo telefoną. - Aš nesu žiaurus. Patikėk manimi. Tai geriausia, kas tau galėjo nutikti..."

Rankos drebėjo nuo pasirinkimo. Mintyse vis girdėjau jo žodžius, jo derybas. Vis jaučiau tuos švelnius prisilietimus, vis klaidžiojau po smegenų užkampius.

- Smuikas negali iškeliauti, bet aš ne kekšė, - žiūrėdama į dangų tyliai kalbėjau. "Nes laikau tave savo nuosavybe". Aš jo nei nepažįstu. Nežinau nei kas jis, nei iš kur jis. Aš nežinau ar ką nors išvis žinau. Aš... Staiga išgirdau riksmą. Iš pradžių pamaniau, kad pasigirdo, todėl nekreipiau dėmesio, bet viskas pasikartojo dar vieną kartą. Pakilau nuo žemės ir išėjusi į gatvę dirstelėjau į abi puses. Aklina tamsa. Nieko nėra.

- Pasakyk... yk... yk... yk... - nuaidėjo balsas ausyse. Iš kur tai sklinda? - Kur jis... Jis... Jis...? Koks jo vardas... As... As...?

- Než... Nežinau. Prisiekiu nežinau, - klyktelėjo silpnas balselis. Dairiausi greitai, bet visiškai nieko.

- Ar žinai, kas yra Tamsa? Kas yra blogis? - paklausė vyriškas balsas. Žiaugčiojimas ir dejonės privertė mane išsigąsti. Įtampa nusirito iki pat kulnų.

- Mes esame jo apibrėžimas, - suspigo ji. Riksmas kurtino tylą, klausą. Sustingdė net mano kūną.

- Taip, jūs esate jų dalis. Bet tai ne tas atsakymas, kurio reikalavau iš tavo spiegiančios burnos., - balsas truputį nuslopo. Aš vis dar klausiausi. Kažkas vyko netoli mano namų. Kažkas dėjosi parke. Tačiau kodėl aš taip gerai girdžiu? Balsas vėl prakalbo. - Blogis yra ne kas kitas, kaip gėris, tik alkanas ir kamuojamas troškulio. Blogis yra pabėgėlis, ištrūkęs iš gėrio teritorijos. Tamsa yra jo namai.