Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

XVII DALIS (Is) "DRAUDŽIAMAS SUBJEKTAS"

XVII DALIS

DRAUDŽIAMAS SUBJEKTAS

- Toks dalykas kaip refleksai įaugę į mano nervus.

LENA

Sėdėjau prie stalo ir valgiau vakarienę kartu su savo šeima. Ta nuotaika sklindanti virš stalo ir lėkščių man kėlė norą nusišauti. Tėtis susiraukęs, akis nudelbęs į maistą tyliai gnaibė šakute bulvės gabaliuką, o mama apsimetė skaitanti įdomų žurnalą. Aš tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau į vieną tašką. Pažvelgusi į lėkštę suvokiau, kad nei nepaliečiau savo maisto, tik viską išmaišiau. Galiausiai numečiau šakute ir prabilau.

- Ar dabar taip visada bus? - tėtis ir mama nei nesiklausė. Iš dalies to klausiau ir savęs. Ar dabar visada turėsiu taikstytis su Jano elgesiu? Ar turėsiu priprasti, kai jam užplaukia aršumas, o vėliau noras taikstytis? Aš jo nebijau. Žinau, kad pasaulis iš tiesų yra daug tamsesnis nei kitiems atrodo. - Ar turėsiu taikstytis su šitu jovalu namuose? Juk suprantate, kad labiausiai nukenčiu aš, o ne jūsų gerklės, - jau kėliau balso toną. Jiedu tylėjo. - Kas kartą grįžusi iš mokyklos klausytis kaip jūs rėkiate ant vienas kito, trankote daiktus, pykstatės, o prie manęs stengiatės elgtis kiek padoriau. Ar jūs manote, kad esu akla, kad nematau jog ši šeima griūva. Manote nežinau kokie klausimai iškeliami šeimoje? - galiausiai jiedu pakėlė akis, mama užvertė žurnalą.

- Lena... - prabilo ji. Aš staigiai pakilau nuo kėdės.

- Ne, - nutraukiau rankos mostu. - Ne, nieko nesakykit. Man užtenka to kiekvieną dieną. Aš išeinu. Ačiū už vakarienę. Šlykščiau ir būti negalėjo, - pasibaisėjusi traukiau nuo stalo.

- Lena, tuoj pat grįžk prie stalo, - sukomandavo tėtis. Aš nesiklausiau. - Lena! - nubėgau į viršų. Dirstelėjau į laikrodį. Laikas ruoštis. Dabar norėjau paskambinti Martinui, bet prisiminiau, kad jis guli ligoninėje, kad dar net neatmerkė akių. Kodėl? Kas per durklas, jeigu žmogus negali pabusti? Tuoj pat išsitraukiau trumpą juodą suknelę. Jos priekyje tabalavo gražūs ir blizgantys auksiukai, ties krūtinę dailiai apkritusi. Palindau po dušu, susitvarkiau plaukus. Gavau žinutę nuo Mari, kuri trimis šauktukais priminė, kad atvažiuočiau pasilinksminti. Manęs linksmybės nei iš metro nepasiektų. Nuotaika svyravo. Kažkas pabeldė į duris.

- Eikit. Nenoriu klausytis jūsų moralų! - pakėliau balsą. Tėtis pravėrė duris.

- Lena, tai tik aš. Pasikalbėkim. Nekelsiu jokių moralų, - tyliai atsidusau ir linktelėjau jam. Tėtis uždarė duris, o aš ir toliau knisausi po spintą ieškodama tinkamų batų. Prisiekiu čia jų su kiekvienu kartu vis mažėja. - Lena, ar gali bent minutei atsisukti?

- Aš ruošiuosi. Turiu susitikti su Mari.

- Vėl mieste? Labai seniai mačiau ją. Ar Elanas taip pat grįžęs? - pasiteiravo jis.

- Taip. Jiedu pasiėmė atostogų nuo studijų ir atvažiavo aplankyti, - galiausiai atsisukau į jį. - Užteks čia tų gražių kalbų. Nepriversi manęs elgtis kitaip supranti, tėti? Aš negaliu būti namuose, nes kas kartą grįžusi aš girdžiu pykčius, - numetus žieminius batus palei lovą atsakiau. Nurišau gumybę ir ėmiau šukuoti plaukus. - Ar tu iš tikrųjų apgaudinėjai mamą? - galiausiai išsižiojau. Tėtis nužiūrinėjo mano kambarį.

- Ar pasitiki manimi?

- Nežinau. Todėl ir klausiu, - prieštaravau.

- Tai nebuvo apgaudinėjimas. Aš neturėjau kitos. Tavo mama pamanė kitaip. Turėjau susitikimą viename restorane. Klientė norėjo detaliau išsiaiškinti apie tam tikrus metalo dirbinius. Nežinau kaip, bet tavo mama pamatė ir pamanė, kad tai mano meilužė. Tai nutiko seniai, Lena, atrodo išsiaiškinome, o ji ir vėl apie tą patį.