Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

XV DALIS (Is) "VAGIS"

XV DALIS

VAGIS

- Sukta netikra baimė. Improvizacija.

Sotus skausmas. Staigi mirtis. Lėti judesiai.

Klausimas. Žinai kaip tai vadinama?

JANAS

Pats pirmas judesys sulipę pirštai. Pakėlęs skaudančią galvą įsižiūrėjau į lubas. Gulėjau žemyn galva, akyse viskas sukosi, o pakelti pirštai kruvini iki vyšnių raudonumo. Aš buvau namuose. Aš miegojau ne lovoje, o ant sofos netvarkingoje svetainėje. Niekas po tos neįvykusios vakarienės nesugebėjo sutvarkyti chaoso, kurį pridariau iš piktumų. Išgirdau kažką šnopuojant, todėl staigiai nusiverčiau nuo sofos ir pašokau ant kojų. Tik tiek iš to mano budrumo. Krėsle įsidrėbęs miegojo Nikas. Galva ant šono, o vienoje rankoje tabalavo ginklas. Iš palengvėjimo atsidusęs klestelėjau ant sofos ir nužvelgiau kruvinas rankas. Kiek? Kas? Kuo viskas baigėsi? Kiek dabar valandų? Kokia diena? Galva svaigo. Visiškos pagirios. Skausmas smegenyse nei kiek nesiliovė. Bet aš prie to pripratęs. Nikas sujudėjo ir perkėlė galvą ant kitos pusės. Kur Lena? Kur Simpatukas? Nei nepajutau kaip nuvirtau ant minkštų pagalvių. Akimis vedžiojau lubų kontūrus. Ką aš padariau? Juk tai buvo BĖGIMAS nuo problemų. Aš turėčiau jas spręsti, o ne BĖGTI. Lena turėtų manimi pasitikėti, mane pamėgti, gal net įsimylėti, bet ji tik nekenčia manęs, tik šalinasi, tik pyksta. Nuo to mane apėmė nepaaiškinamas liūdesys. Semas...

- Kiek? - paklausiau.

- Trylika, - suvebleno jis. Žinojau, kad Nikas nemiega. Jis niekada nemiega. Čia priedanga jeigu pasirodytų koks priešas. Nikas negali miegoti. Nužudžiau tryliką. Nei nepamenu kaip. - Daugiausiai Jaguarai jeigu nuo to tau lengviau. Prisiekiu jie čia užveisę savo gretas. Mane tai erzina, - suraukė nosį jis. Nikas neklydo. Jaguarų niekada nebuvo tiek, kiek dabar. Kažkas juos verčia čia atsivilkti, apsigyventi, daugintis ir plėstis. Lena... Kur tu, Mažute? Galvoje spengimas niekaip nesiliovė. Tačiau kūne jaučiau dar ir keista nuojautą. Dėl jos... Pagirios slopino, todėl negalėjau to atskirti nuo pykčio. - Parvilkau tave ketvirtą ryto. Pamaniau pasaugosiu, kol teiksiesi atbusti.

- Kiek? - vėl uždaviau tą patį klausimą. - Kiek laiko buvau atsijungęs? - prisibijojau šio klausimo.

- Pusantros paros, - pakėlė galvą jis. Pramerkęs akis paslėpė ginklą ir atsisėdo patogiau. Nužvelgė ant žemės besivoliojančias žvakes, sudužusias lėkštes, taures ir kitą šūdą. Pusantros paros nesidomėjau kur yra Lena. Kvailys esi, Janai. - Vakarienė ant žemės. Mergina toks aukselis, kad net "įjungei" pastangų mygtuką? - smalsavo jis. Ji daugiau nei aukselis. Ji kaip Juodasis smuikas. Ji neįkainojama. Ji per brangi net man. Pradėjau gailėtis to, kad pririšau ją prie savęs. Juk tai sadizmas, tai kito kankinimas, kad pats nesikankintum. Lena, kur tu? Kodėl jaučiu, kad kažkas negerai?

- Pririšau ją prie savęs tik tam, kad pats nesikankinčiau, - prabilau braukdamas kruvinus pirštus į vienus kitus.

- Ir tai nieko nestabdo, a? - nuspėjamai perklausė. Papurčiau galvą.

- Esu skolingas jai gyvenimą, Nikai. Galiu duoti jai tik gyvenimą, kol neatėjo laikas.

- Tu mėšlo krūva.

- Pasakyk ko dar nežinau, - prisiminęs kaip Lena mane išvadino atsakiau draugui. Greičiausiai nebėra nei vieno žodžio, kuris nebuvo pavartotas mane įžeidžiant. Po ilgos tylos pridūriau. - Pažadėjau sau, kad daugiau to nedarysiu, kad to nepartosiu, bet... - nutilau.

- Bet? - tęsė jis. Nurijau seiles, kurios man priminė molio skonį. Ko gero pripažinsiu tai pirmą kartą.

- Kai vogiau tą smuiką kartu su ja pajutau trauką. Ne, tai ne trauka, kuri reiškė meilę ar jausmus. Pajutau trauką, kuri lietė jos pyktį. Man patiko jos pyktis. Nuo tos akimirkos ji palaidojo mano gyvenimą. Lena pavogė jį iš manęs pati to nesuprasdama.