Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

XII DALIS (Is) "KOŠMARAS PAPASAKOJĘS PRAEITĮ"

XII DALIS

KOŠMARAS PAPASAKOJĘS PRAEITĮ

- Ašaros bandė nuskandinti išplėstas akis,

O žvilgsnis sapne atrodė lyg žvilgsnis į žmogaus vidų.

LENA

Girdėjau tik skambesį. Lėtą ir vienodo ritmo. Karts nuo karto viskas pagreitėja, o tada sugrįžta prie lėto skambesio. Ši melodija pasakojo istoriją. Viskas tarsi iš filmų, kuriuose skamba tik muzikos garsai, iš kurių privalai suprasti visus veiksmus ir neištartus dialogus, tylius monologus. Nesupranti ir filmą tiesiog išjungi. Aš jaučiausi keistai laiminga, tačiau kai pasižiūrėjau į savo delnus, lanksčius pirštus suvokiau, kad negroju, kad melodija sklinda ne iš manęs, ne iš mano smuiko. O kur mano smuikas? Pakėliau akis nužvelgdama priešaky išsidėsčiusį mišką. Tamsūs medžiai dengė naktį, kurios nesupo žvaigždės ar mėnulis. Nebuvo vėjo, tik šaltis. Prasižiojau, o pro dantų tarpus išleidau šaltą garą. Pajudinau kojų pirštus. Aš basa. Kur mano batai? Miškas apžėlęs pajuodusiomis žolėmis, visur telkšojo purvo balos. Jau pradėjo erzinti tas pats garsas. Klykiantis varnas, sklandantis čia pat už mano nugaros ir šnabždesiai. Siaubingi šnabždesiai tiesiai į mano ausį. Smuiko garsas aidėjo, tolo, praryjo kitus garsus, tik ne klyksmą, ne šnabždesius, ne siaubingą tylą. Kūną kaustė žvėriškas šaltis. Ėmiau žingsniuoti, traukiau į tolį. Mano tamsūs plaukai plaistėsi į šalis, šaltis badė lyg milijonas peilių. Žingsniuojant po kojomis traškėjo ta supuvusi žolė. Varnas suklykė, ėmė sekti iš paskos. Be paliovos dairiausi, be paliovos klausiausi muzikos skambesio, bet niekaip negalėjau surasti to šaltinio. Tarp šnabždesių išryškėjo keli žodžiai. Sustojusi įsiklausiau, užmerkdama akis, pasinerdama į kelis erzinančius garsus. "Ar būsi mano, Lena?" "Lena, būk mano" "Lena..." Išryškėjo šnabždesiai. Man taip šalta. Tarp medžių ėmė ryškėti keisti siluetai. Vėl drąsiai žengiau į priekį. "Lena, būk mano" "Lena, ar būsi mano?" "Lena...". Vieną akimirką viskas išnyko tamsoje, pasimečiau ir nebežinojau kur esu. Tas grožis apsuko galvą. Tačiau blykstelėjus vienai vienintelei šviesai aš išvydau pasikorusius žmones. Kiekvienas medis turėjo po tris, gal keturis pakaruoklius. Užlaužytais sprandais, nusuktais kaklais, atmerktomis akimis jie žiūrėjo į mane stingdančiu žvilgsniu. Basomis kojomis tabalavo ore, taip smarkiai išskėstę sulaužytus pirštus, tarsi jiems vis dar skaudėtų. Ir žaizdos. Vienas po kito kraujavo, murkdėsi savo sukrešėjusiame kraujyje, murkdėsi purvo makalynėje. Jie kraujavo iš širdies. Visi ligi vieno kraujavo širdimi. Kiekvienas žvelgė taip, lyg būtų paklaustas vieno ir to pačio klausimo. Nežinau koks tai klausimas, bet žinau atsakymą. Didžioji Merfio taisyklė "Tik pats blogiausias dalykas yra blogio priešas". Koks klausimas? Koks jis? Vienos merginos veidas persimainęs skausmu, kitos rudaplaukės sarkazmu. Vaikinas su apžėlusia barzda sutrikęs, o visiškas senis su kvadratiniais akiniais vaidino pasikėlusį arogantiką. Tačiau nesvarbu kiek jų bebuvo ar kokiomis išraiškomis mane stebėjo, visi ligi vieno buvo nužudyti dėl klausimo. Koks klausimas? "Ar būsi mano?" "Lena, būk mano" "Lena..." Vėl šnabždesiai užgožiantys žodžius. Žiūrėjau su išgąsčiu į mirtininkus. Žiūrėjau į juos ir jaučiau pyktį. Nelaidosiu jų, negaliu to padaryti. Smuikas ir toliau griežė melodiją. Kodėl esu ją girdėjusi? Kas čia per melodija? Galvoje ėmė spengti. Šaltis kaustė kūną vis stipriau ir stipriau tarytum kaulai tuoj pat sutraškės ir subyrės į krūvą pelenų, tarytum jie vos laiko mane, visą odą ir raumenis, tarytum aš jiems per sunki. "Lena, būk mano" "Lena, ar būsi mano?" "Lena...". Lyg siaubo vestuvės, o visi pakartieji šios siaubingos šventės siaubingi svečiai. Išgirdau balsus, pokalbį.

- Janai, jeigu kada nors mirsiu lankysi mano kapą? - juokais paklausė jis.

- Ne, - atšovė. - Aš niekada nelankau ir nelankysiu jokių kapų. Aš negedžiu. Kas miršta, tas miršta, tačiau nereiškia, kad esi negyvas. Tu nei neturėsi kapo.