Bjaurusis ančiukas (Harry Styles fanfiction LT)

17 dalis*

Harry*

Negaliu patikėti, kad Megan susitikinėja su Lou. Žinoma, aš suprantu, kad aš labai įskaudinau tą merginą, bet juk aš prisipažinau, jai meilėje, nejaugi ji negalėjo, bent jau suprasti manęs ar išklausyti? Aš būtinai turiu ką nors sugalvoti, bet ką? Kaip man ją susigrąžinti? Galbūt man reikia pas ją apsilankyti? Dabar žiemos atostogos ir per atostogas aš žūtbūt turiu ją susigrąžinti. Spontaniškai pakilęs nuo lovos pagriebęs savo striuke ir automobilio raktelius nusprendžiau aplankyti Megan ir paprašyti, kad ji mane išklausytu. Įsėdęs į automobilį ir jį užvedęs važiavau pas Megan ir vos tik privažiavus jos namus, mane užplūdo pirmoji nusvilimo banga. Čia jau buvo Lou, kažkada mes buvom geriausi draugai, o dabar... dabar aš tiesiog negaliu jo pakęsti, vos tik pamačius jį man norisi vožti jam į veidą. Žinojau, kad jai dabar eisiu ten ir ji pamatysiu tikrai trenksiu, o tai man nepadėtu susigrąžinti Megan, tai nusprendžiau pasėdėti automobilije ir palaukti kol jis išeis. Bet juk aš negaliu eiti pas ją be nieko. Kol tas kvailys išvažiuos aš spėsiu nupirkti gėlių ir šokolado. Turėjau spėti iki devynių nuvykti į prekybos centrą kitaip jokių gėlių nebus. Greitai pastatęs automobilį aikštelėje, nubėgau į gėlių kioską kuris jau užsidarinėjo...

-Palaukit pone, gal dar galėtumėte man parduoti gėlių?,- tariau jai nusišypsodamas ir tikėdamasis, kad mano šypsena ją paveiks

-Vaikine, aš jau užsidarau....

-Prašau, jei neturėsiu gėlių galbūt prarasiu mylimą merginą amžiams,- tariau jau kiek liūdniau

-Na gerai, greitai sakyk kokių norėsi.

-Tų raudonų rožių, vienuolika

-Na tai jau tikrai ją labai mylį arba labai prisidirbai, kad tiek perki ir dar brangiausias,- šyptelėjo ji vyniodama gėles

-Mhm.... ačiū labai, grąža pasilikit,- šyptelėjau ir pasiėmęs gėles nuėjau į saldainių parduotuvę kur nupirkau baltą šokoladą. Kaip anksčiau mes bendravome ji sakė, kad dieviną raudonas rožes ir baltą šokoladą, dabar džiaugiuosi, kad su ja kalbėjau apie viską ir daug ką sužinojau apie ją. Padėjęs visas prekes ant galinės sėdinės patraukiau Megan namų link ir vos tik privažiavęs pamačiau, kad Lou atsisveikina su mergina. Jis ją pabučiavo ir pamojavęs išvažiavo. Matant juo besibučiuojančius man tiesiog kraujas užvirė ir jei būčiau buvęs ten tikrai būčiau jam trenkęs. Aš noriu būti jo vietoje, aš noriu ją pakabinti, jausti šalia savęs, matyti šypsena jos veide kuria sukėliau aš, girdėti kaip ji man sako, kad myli mane... aš tikrai įsimylėjau tą merginą ir neketinu jos prarasti, kovosiu tiek kiek reikės, kad gaučiau jos atleidimą. Išlipęs iš automobilio ir pasiėmęs gėles bei šokoladą patraukiau jos durų link. Jaudinausi kaip berniukas pirmą kartą pamatęs mergaitę, kurią jis įsimylėjo ir nedrįsta pasakyti... mano mintis išblaškė atidarytos duris ir jose stovinti merginą su plačią šypsena, bet pamačius mane, jos šypsena išnyko ir ji jau norėjo uždaryti duris

-Prašau išklausyk mane, daugiau nieko neprašau tik išklausyti. Tu turi žinoti kaip aš jaučiuosi. Labai prašau tavęs,- ji tylėjo ir nieko nesakė,- prašau atsakyk man ką nors, netylėk,- po šių mano žodžių ji pasiėmė kažkokia knygute su rašikliu ir pradėjo ten kažką rašyti..

„Aš negaliu kalbėti, nes esu labai peršalus ir man užgulė balso stygas. „- mergina parodė ką parašė

-Ar galėtum mane bent išklausyti, tau šnekėti nereikės jei pati to nenorėsi,- tariau jau maldaujamai

„Gerai, užeik greičiau, nes man šaltą čia taip stovėti ir ginčytis su tavimi",- parodė mergina užrašą savo knygutėje

-Čia tau, žinau, kad tai tavo mėgstamiausios gėlės ir šokoladas,- nusišypsojau jai, bet ji neturėjo jokio noro šypsotis

„Nereikia man tavo gėlių, nei šokolado, geriau sakyk ką nori pasakyti ir eik iš čia"

-Prašau priimk tai, nors iš pykčio kuri man jauti,- tariau liūdnai ir nuleidau akis, o ji tuo tarpu paėmė mano gėles ir šokoladą

„Ačiū, patenkintas? paėmiau gėlės ir šokoladą, dabar einam šnekėti, tiksliau tu šnekėsi"- parašė tai ir pavartė akis. Aš greitai nusiėmiau paltą bei batus ir patraukiau paskui merginą kuri nusivedė mane į virtuvę. Atsisėdau prie stalo, o ji tuo tarpu įsipylė sau į puoduką karšto vandens ir kaip supratau pasidarė arbatos su medumi.

„Negaliu būti nemandagi, gersi ką nors?" vėl padavė man knygutę

-Ne , dėkui, prisėsk,- parodžiau jai į kėde šalia savęs, o ji pasiėmusi tą kėdę stengėsi atsisėsti kuo toliau nuo manęs, aš atsidusau ir pradėjau šnekėti...

-Aš suprantu, kaip tu jautiesi ir kodėl tu nenori su manimi bendrauti, bet aš susilažinau būdamas visiškai girtas ir kitą rytą atsikėlęs iškarto stengiausi viską ištaisyti, bet jie nenorėjo atšaukti lažybų. Jie sakė, kad jeigu noriu jas atšaukti turiu pripažinti, kad pralaimėjau ir viešai tave pažeminti,- atsidusau,- pradėjau su tavimi daugiau bendrauti, norėjau tave pažinti ir suprasti. Kaip mes pradėjome apie viską kalbėtis kaip seni draugai...atrodė, kad viskas aplinkui išnyksta, atrodė, kad visatoje egzistuojame tik mes ir daugiau niekas ir būtent tada aš pradėjau tau kažką jausti, tas jausmas po truputi pradėjo mane kamuoti vis dažniau ir dažniau ir aš maniau, kad man tik taip atrodo, bet kaip pamačiau tave įeinančia į klasę, kai dar niekas nežinojo, kad tai tu, mano širdis pradėjo smarkiau plakti. Iš pradžių maniau, kad čia sutapimas bet vos tau prakalbus aš sustingau, aš tave pažinau ir tavo pasitikėjimas savimi, mane tiesiog žavėjo. Nepagalvok, kad aš tave pamilau vien dėl to, kad tu pasikeitei, aš tave pamilau nuo tos akimirkos kaip mes pradėjome bendrauti. Tavo šypsena, apkabinimai kaip mes susitikdavome mane skatino gyventi. Būdamas su tavimi aš viską pamiršdavau ir man nereikėjo nieko tik tavęs. Mane žudė tos dienos, kaip tu vengdavai manęs, o tas šokių vakaras mane nužudė galutinai. Vos tik sužinojęs, kad tu draugauji su Lou aš norėjau ji užmušti. Nevien tik dėl to, kad jis sutavimi, bet ir dėl to, kad jis žinojo, ką aš tau jaučiu ir kaip viskas susiklostė ir jis kaip geriausias mano draugas turėjo man padėti, bet jis...jis pradėjo su tavimi draugauti. Maldauju atsakyk ar man yra nors kažkoks mažytis šansas tave susigrąžinti? Ar aš galėčiau bent jau tikėtis tavo atleidimo?,- pakėliau akis iš kuriu pradėjo riedėti ašaros, o mergina žiūrėjo į mane ir nieko nesakė,- prašau pasakyk ką nors,- ji paėmė savo knygute ir parašė joje

„Išklausiau tavęs, dabar malonėk palikti mano namus",- tai nuskambėjo taip šaltai, kad aš net nežinojau ką toliau daryti

-Prašau, apgalvok viską ką aš pasakiau... ar aš galiu tikėtis bent tavo atleidimo?- pažvelgiau į ją skausmo pilnomis akimis, o ji sėdėjo visiškai be emocijų

„Jai aš sugebėjau atleisti visiems savo skriaudikams, galiu atleisti ir tau, bet nesitikėk, kad mes bendrausim, aš tiesiog nenoriu tavęs matyti"- ir šis parašytas sakinys man teikė džiaugsmo ir liūdesio. Atsikėliau nuo stalo ir nuėjau durų link. Užsidėjęs paltą ir batus dar kartą atsisukau į merginą stovinčia ir laukiančia kol aš išeisiu.

-Tu esi mano gyvenimo meilė ir aš nepasiduosiu ir kovosiu dėl tavęs,- tariau tai ir išėjau....