Bjaurusis ančiukas (Harry Styles fanfiction LT)

84 dalis*

-Tu visą laiką stovėsi užsisukusi ir vaidinsi, kad kažką darai?-nusijuokė Liam

-Aš neapsimetu, kad kažką darau,- tariau

-Gerai, mes jau apsirengę,-nusijuokė Niall ir aš atsisukau pažiūrėti kaip jie atrodo. Kai kurie segėsi marškinius, o Harry na jis tik baigė mautis kelnes ir buvo visiškai be marškinėlių, o jo tatuiruotės tiesiog mane užhipnotizavo....

-Megan, padėsi man?- pratarė blondinukas ir aš staigiai nusukau akis nuo Harry kūno ir padėjau Niall užsisegti rankoves ir sutvarkiau marškinius

-Gerai, tu laisvas,- pasakiau Niall,- ateik Lou sutvarkysiu dar tave ir galėsit abu eiti pas Lou

-Megan, o tu išmanai savo darbą, mes tikrai gerai atrodom,- tarė Liam

-Dėkui,- šyptelėjau taisydama Lou apykakle

-Mes atrodom karštai,- nusijuokė Lou

-Gerai karštuoliai, galit eiti ir jei Zayn pasiruošęs atsiųskit jį pas mane,- Pasakiau Niall su Lou ir jie nuėjo.. kiek galėdama ilgiau tempiau laiką, kad nereiktų artintis prie Harry bet žinojau, kad tai tiesiog neįmanoma, todėl bent jau nenorėjau likti viena su juo kambarį..

-Juk tu supranti, kad neišvengsi Hario dirbdama kartu su juo,- tarė Liam tyliai man kol Harry dėjosi batus,- jums reikia pasikalbėti ir viską išsiaiškinti

-Žinau, bet dar ne dabar. Aš nesu pasiruošusi morališkai tam,- silpnai šyptelėjau

-Juk tu supranti, kad jau viska man sutvarkei ir dabar tik tempi laiką,- nusijuokė Liam kaip aš nuiminėjau pūkus nuo jo švarko

-Tu teisus,- atsidusau ir pasisukau į Harry,- ateik dar tau sutvarkysiu marškinius ir galėsit eiti

-Laim, gali nelaukti manęs,- tarė Harry žiūrėdamas į mane ir laukdamas kol aš prieisiu prie jo

-Liam, gali jo palaukti čia,- tariau atsisukusi į Liam su maldaujama veido išraiška

-Atleisk Megan, bet jums reikia išsiaiškinti viską,- tarė ir išėjo pro duris. Šiuo metu nekenčiu viso pasaulio

-Megan...- pradėjo Harry bet aš jį pertraukiau

-Prašau nereikia, aš nepasiruošusi dar tam,- tariau ir pradėjau kuo greičiau tvarkyti jo marškinius

-Aš noriu, kad tu bent pagalvotum apie atleidimą man,- tarė suėmęs mano rankas ir sustabdęs mane nuo darbo

-Harry...

-Ne, jei mes bent negalim būti vėl pora, tai bent jau draugais

-Viskas ne taip paprasta,- tariau tyliai

-Aš suprantu, kad mes turim skaudžia praeitį, tačiau aš noriu ją ištaisyti,- pakėlė mano smakrą, o aš bandžiau sutvardyti ašaras kurios jau spaudė gerklę,- aš tave mylių ir visada mylėjau, niekada nenustojau,- tai taręs jis įsisiurbė į mano lūpas, o aš pasidaviau tam jausmui ir tiesiog įvėliau savo rankas į jo garbanas.... Tai buvo taip nuostabu ir taip pažįstama. Atrodė, kad visas pasaulis ištirpo ir likome tik mes ir tada nutiko tai...

-Kokio velnio Zayn stovi už durų ir neeina persirenginėti,- į kambarį atėjo piktas Paul.. tik ne tai

-Atsiprašau, aš....

-Tai aš kaltas Paul,- mane pertraukė Harry

-Man nesvarbu kas kaltas, tau liko pusvalandis pasiruošti, o tu dar plaukų nesusitvarkęs, o šitas stovi už durų.

-Zayn, ateik aš tave paruošiu,- tariau atsitraukusi nuo Harry

-Megan, kad daugiau tai nepasikartotu,- parodė į mane pirštu

-Daugiau nepasikartos, prižadu

-Bet Paul aš sakau, kad tai aš kaltas,- pradėjo mane ginti Harry

-Einam,- piktai jam pasakė Harry ir girdėjau kaip užsidarius durims Harry pradėjo kažką aiškinti

-Atleisk Zayn,- tariau ir padaviau jam jo rūbus

-Tai tu atleisk, kad nepavyko sustabdyti Paul,- nusijuokė jis,- o jūs gal susitaikėt?- paklausė kiek atsargiai

-Tikrai ne,- silpnai šyptelėjau,- pati nežinau kas čia nutiko

-Tu ji vis dar myli?

-Aš pati nežinau ką jaučiu,- atsidusau

-Tu jį myli ir jis tave myli. Patikėk, mes ji matėm, kaip jis kankinosi ir kaip išgyveno jūsų išsiskirima. Jums reikia vienas kito

-Kad viskas būtų taip lengva kaip tu kalbi,- kalbėjau taisydama jo marškinius

-Lengva, tik jūs abu tai apsunkinat,- nusišypsojo savo baltą šypsena

-Tu žinai, kad ta tavo šypsena man visada patikdavo,- nusijuokiau

-Žinau, užtat ir išsišiepiau,- nusijuokė jis

-Zayn, laikas eiti,- pro duris įkišęs nosį pasakė Paul ir Zayn išėjo. Taip aš jį myliu, bet kaip man pereiti per savo principus? Zayn teisus, mes viską apsunkinam, o teisingiau būtų sakyti aš apsunkinu. Tačiau kas mane stabdo tiesiog jam atleisti juolab jei žinau, kad tai buvo Kristinos pinklės? O gal aš jo tiesiog nebemyliu, o jaučiu prisirišima?...