Catch and Hold Me (Z.M.)

8 Dalis

*RYTE*

Kažkas labai šildė mano veidą. Vos prasimerkiau išvydau labai spiginančią saulę. Tad vėl greit užsimerkiau. Kelis kart sumirkčiojau akimis ir pagaliau pavyko normaliai atsimerkti. Galva tiesiog plyšo iš skausmo. Ir ką aš vakar dariau? Oh, taip, manau gėriau ir daug. Pagirios, tai taip užknisa. Bet pala pala, o kas tai? Jaučiau lygtais kažką tokio panašaus į tai, kad kažkas būtų mane apsikabinęs. Žvilgtelėjau žemiau ir pamačiau kažkieno ranką apsivijusią mano liemenį. Ach, kas čia nutiko? Pasisukau į kitą pusę ir pamačiau šalia miegantį Zayn. Mano akys išsipūtė ir aš pradėjau klykti.
- Kas čia per velnias? - pašoko iš miegų Zayn. - Oh, čia tu. - krito ir vėl ant lovos.
Minutę buvo tyla. O paskui...
- Pala, ką?! - vėl staiga pašoko vietoje Zayn.
- Kaip tu čia atsidūrei ir kas vakar buvo? - abu pasakėm vienu metu ir abu nusijuokėm, bet neilgam.
- Gerai, ramiai pagalvokim kas buvo. Tik be panikos. - tarė Zayn.
- Gerai. Aš rami. - pasakiau tai nors taip ir nebuvo.
- Manau mes vakar pasi... - nebaigė sakinio Zayn, nes pertraukiau jį.
- Gerai gerai, supratau. Nereikia daugiau nieko sakyt. - greit sumaliau. - Bet kaip? Kaip tai įvyko?
- Nu nežinau. Mes buvom girti ir net labai. - pasakė Zayn.
- Vadinasi kaltas alkoholis. O Dieve. Kaip galėjau būti tokia kvaila ir tai padaryti? - vos valdžiausi.
- Juk nieko tokio. Visiem būna pirmas kartas. - šyptelėjo.
- Mhm, būtent, kad pirmas. - tariau aš.
- Ką turi omenyje? - nustebo.
- Man tai buvo pirmas kartas.
- Ta prasme? - nesuprato tada staiga jo veido išraiška pasikeitė į nuostabą. - Tu tipo buvai dar nekalta? - išpūtė akis.
- Mhm. - sumykiau.
- O varge. - tepasakė Zayn. - Aš atsiprašau. Nežinau ar tu būtent tokio pirmo karto norėjai. - nuleido galvą.
- Ei, viskas gerai. - tariau šypsodamasi ir pirštų galiukais pakėliau jo galvą ir atsukau į save.
- Tikrai? - pažvelgė man į akis.
- Taip. Man atrodo tai pats geriausias pirmas kartas koks tik galėjo būti. - šypsojausi.
- Tada džiugu tai girdėti. - nusišypsojo.
- Bet manau būtų geriau jei tai daugiau nepasikartotų. - tariau aš.
- Kodėl? - nustebęs paklausė Zayn.
- Zayn, mes dar gerai vienas kito nepažįstame ir kitas dalykas tai įvyko tik todėl, kad buvome girti. - išdėsčiau mintis.
- Amy, juk mes negalim tiesiog pamiršti viso to kas įvyko. - pasakė jis.
- Zayn, taip bus geriau. Nenoriu, kad prisigalvotum jog tarp mūsų gali kas nors būti.
- O kodėl ne?
- Ką? Zayn, aš nieko tau nejaučiu, o dar plius nieko apie tave nežinau.
- Aišku. - lyg ir nusiminęs pasakė jis bei krito atgal į lovą.
- Ar ką ne taip pasakiau? - paklausiau.
- Ne, viskas gerai. - pasisukęs į mane pasakė.
- Na tada gerai. - šyptelėjau, - Tai ką veiksim?
- O ką norėtum?
- Na nežinau. Pasiūlyk tu ką nors. - nusijuokiau.
- Man tai gerai ir čia. - nusijuokė.
- Ei, juk nežadi visą dieną tiesiog gulėti? - paklausiau.
- Na... - nutęsė.
- Zayn, jei taip einu namo. Man nuobodu. - tariau aš.
- Ei, palauk. Tuoj ką nors sugalvosiu.
- Nu, laukiu. - nusijuokiau.
- Žinai, sugalvojau. - staiga tarė jis ir pašokęs iš lovos pradėjo rengtis.
- Kur taip skubi? - paklausiau nesuprasdama kas vyksta.
- Tu taip pat turėtum apsirengti. - nusijuokė.
- Na taip. - nusijuokiau ir aš.
Zayn kažkur greit išbėgo, o aš nuėjau į vonią. Nusiprausiau ir apsirengiau vakarykščius drabužius. Juk čia neturėjau kitų. Tada išėjau iš vonios ir nuėjau į virtuvę paieškoti ko nors valgomo. Ten nuėjus pamačiau Zayn. Jis kažką kepė ir berods manęs dar nepastebėjo. Tyliai priėjau prie jo, pasilenkiau prie ausies ir tariau:
- Ką čia darai?
Jis pašoko vietoje, o tada atsisuko į mane.
- Fu, kaip tu mane išgasdinai. - tarė jis.
- To ir siekiau. - nusijuokiau aš. - Ką gamini?
- Omletą. - nusišypsojo.
- Aišku. - tariau. - O pala, tau į vonią nereikėjo? - staiga prisiminiau, kad jis ten nebuvo.
- Oh, tiesa, visai pamiršau. - nusijuokė. - Tu pažiūrėk, kad neprisviltų, o aš tuoj.
- Pa-pa-palauk. - greit tariau aš, bet Zayn jau buvo nuėjęs.
Po galais, juk aš nemoku gaminti. Žinau, tai keista, bet aš niekada nemėgau gaminti. Todėl ir nemoku. Priėjau prie keptuvės. Nu ką, kepa ir tiek. Neatrodo, kad degtų. Nusijuokiau apie tai pagalvojus ir nusprendžiau pasidaryti arbatos. Susiradau puodelį ir užsiplikiau arbatos.
- Ką ten pirmai sakei? - paklausė iš kažkur išdygęs Zayn.
- Prašiau palaukti. - tariau aš.
- Kodėl? - paklausė imdamas iš keptuvės omletą ir padalindamas jį į dvi dalis.
- Todėl, kad nemoku ir nemėgstu gaminti.
- Tikrai? - nustebo.
- Taip. Ir nėra ko čia stebėtis. Ką gersi? Arbatą ar kavą? - paklausiau.
- Arbatą. - šyptelėjo.
- Gerai. - tariau ir paėmiau dar vieną puodelį Zayn.
Po maždaug 15 minučių jau buvom pavalgę ir viską susitvarkę jau ėjome iš namelio.
- Galėsim atvykti čia ir kitą kartą. - tarė Zayn su šypsena veide.
- Gal. - pasakiau aš. - Tai kur mes eisim?
- Pamatysi.
Kol ėjom nekalbėjom. Buvom paskendę savo mintyse. Net negaliu patikėti tuo kas įvyko per šias kelias dienas. O ypač dėl vakar. Kaip aš galėjau tam pasiduoti? Na, bet tai daugiau nebepasikartos. Vis galvojau kur mes einam, bet Zayn tai laikė paslaptyje. Staiga mane iš minčių patraukė mano skambantis telefonas. Tai buvo...