Catch and Hold Me (Z.M.)

45 dalis

Įžengusi į Zayn namus, pasijutau kiek keistai. Tiek laiko praėjo nuo tos dienos, kai lankiausi čia paskutinį kartą, kad jaučiuosi kaip svetima.
- Ar viskas gerai? - paklausė užrakinęs duris.
- Taip, - linktelėjau, neprasitardama apie blogą nuojautą. - Niekas nepasikeitė... - apsidairiau.
- Nenorėjau kažką keisti, - gužtelėjo pečiais. - Be to, čia gyvena prisiminimai su tavimi.
Šyptelėjau dėl šių jo žodžių. Tuomet Zayn ranka apglėbė mano liemenį ir prisitraukė mane arčiau savęs.
- Tau tinka ši plaukų spalva, - pirštais perbraukė kelias peruko plaukų sruogas.
- Galbūt. O man patinka tavo naujasis stilius, - sukikenau.

<Soundtrack: NF - I Just Wanna Know>

Tą akimirką jis ketino mane pabučiuoti, tačiau keistas garsas lauke, išblaškė visas mintis. Pripažinsiu, kiek išsigandau, juk pabėgus iš klubo galiu tikėtis bet kokios kvailystės iš Zac pusės.
- Patikrinsiu, lik čia, - įspėjo.
- O gal nereikia? - sugriebiau jo ranką.
- Meile, viskas bus gerai, neabejoju, kad tai tik koks nors žvėrelis, - šyptelėjo.
- O jei ne? - nerimavau.
- Dėl to turiu šitą, - kiek pasikėlęs marškinėlius, parodė ginklą, užkištą už džinsų juosmens.
Linktelėjau, tačiau nebuvau visiškai rami. Nesakau, kad nepasitikiu Z jėgomis, bet baimė verčia prisigalvoti įvairiausių blogybių.
Netrukus Zayn paleido mano ranką ir išėjo laukan, po savęs uždarydamas duris, o aš nuėjau į virtuvę. Man visada patiko ši namo dalis, nes mėgau gaminti. Staiga mintis išblaškė užtrenkiamų durų garsas, todėl grįžau į koridorių, bet čia nieko nebuvo.
- Zayn? - tariau, nes jei tai pokštas, jis visai neatrodo juokingas.
Tuomet durys vėl atsidarė ir pro jas įžengė Z. Keista...
- Kaip ir sakiau, tai buvo tik žvėrelis, - šyptelėjo jis.
- Kažkas yra namuose, prieš tau grįžtant durys užsitrenkė, - paaiškinau.
Vaikinas susiraukė ir apsidairė.
- O kur buvai tu? - paklausė.
- Virtuvėje, - trumpai atsakiau.
Jis linktelėjo ir pridėjo pirštą prie lūpų, taip parodydamas, kad būčiau tyliai. Juk menkiausias garsas galėjo sukelti įtarimų.
Z atsitraukė nuo manęs ir nuėjo patikrinti kambarius. Šįkart likau stovėti koridoriuje, tačiau išgirdusi kažkokį krebždesį virtuvės zonoje, sugriebiau skėtį ir ėjau link garso šaltinio. Žinau, ne pats geriausias būdas apsiginti.
Atėjus į virtuvę, nepastebėjau nieko neįprasto, tik čia tvyrojo keistas kvapas, kurio anksčiau nebuvo. Netikėtai pajutau kaip kažkas stumteli mane iš už nugaros ir aš parkritau ant plytelių. Pasukau galvą už savęs, bet viskas ką spėjau pamatyti, tai krentantį žiebtuvėlį ir staiga įsiplieskusias liepsnas aplinkui.
- Dievaži, ne! Zayn! - ėmiau šauktis pagalbos.
Liepsnos greitai augo, mat tas kvapas buvo degaus skysčio. Neturėjau kur trauktis, o dūmai graužė akis.
- Amy! - išvydau Zayn tarpduryje.
Ėmiau kosėti, jaučiausi vis silpnesnė. Galiausiai išvydau, kad ugnyje pasirodė žodžiai "tai ne pabaiga". Kažkas išties pasistengė norėdamas mus įbauginti ar pamokyti.
Mačiau kaip Z ieškojo ko nors, kas padėtų pasiekti mane ar bent jau užgęsinti dalį kilusio gaisro, kol aš tiesiog netekau sąmonės...
Jaučiau lietų, tad pramerkiau akis būdama lauke, mat gavau taip reikiamo gryno oro. Vėl ėmiau kosėti ir pasiverčiau ant šono, gulėjau ant šlapios ir purvu tapusios žolės. Akimis ieškojau Zayn, o kai jį radau, norėjau staiga pakilti iš vietos ir padėti jam, tačiau man apsvaigo galva. Z mušėsi su kaukėtu užpuoliku, kuris rankose laikė peilį. Mintyse maldavau, kad tik viskas pasibaigtų gerai, tačiau nevisada būna taip, kaip norime...
Mano akyse Zayn susmuko ant žolės, kai užpuolikas susmeigė peilį jam į šoną.
- Ne! - ėmiau klykti.
Tuomet nepažįstamasis pradėjo artėti prie manęs. Sukaupusi visas jėgas, stojausi nuo žemės ir ketinau bėgti. Bet vis dar neatsipeikėjusi po ką tik buvusio gaisro, kuris jau užgęso, buvau lėtesnė, tad greitai buvau pargriauta ant purvinos žemės.
- Ne! - šaukiau ir spyriojausi, kol mano akys prisipildė ašarų.
Žmogus su kauke tvirtai laikė mano riešus priešpaudes virš galvos, kol aš toliau muisčiausi. Kai kūnas prisipildė adrenalino ir noro kovoti, įspyriau jam ir inkšdamas jis mane paleido. Traukiausi kuo toliau bei ieškojau būdo išsigelbėjimui. Už akių užkliuvo Zayn ginklas, kurį jis tikriausiai pametė muštynių metu. Nespėjau jo pasiekti, kai vėl parkritau ir jaučiau kaip kažkas mane traukia link savęs. Šįkart nepažįstamasis apžergė mano kūną taip neleisdamas man pasprukti ir daug judėti, tačiau aš spėjau nutraukti jo kaukę. Išvydau tikrąjį užpuoliką... Zac.
- Paleisk mane! - šaukiau.
- Daug anksčiau turėjau tai padaryti ir parodyti kur tavo vieta, Green, - jo žodžiai skambėjo kaip grąsinimas.
Staiga jis perplėšė mano palaidinę ir suėmė riešus į vieną ranką. Dabar suvokiau apie ką jis kalbėjo, juk taip ir neprisileidau jo, nors ir dirbau klube.
- Niekada nebūsiu tavo! - spjoviau jam į veidą.
Tuomet jis tik nusijuokė ir skėlė man antausį. Neturėjau galimybių šauktis pagalbos, mat aplinkui nebuvo namų, šis namas stovėjo nuošaliai. Turėjo būti rami vieta gražiam gyvenimui be pašalinių asmenų. Deja, planas nevykęs.
Nebeverkiau, o jei ir verkčiau, lietus paslėptų visas ašaras. Mano akys stebėjo tik netoliese gulintį Zayn, kuris gulėjo ant purvinos žolės, vis dar žvelgė į mane sąmoningas ir pykdamas bei norėdamas man padėti, tačiau veriantis skausmas ir suvarytas peilis trukdė ko nors imtis. O vaizdas prieš akis, kai tavo mylimoji išnaudojama tavo priešo, kėlė dar didesnį įsiutį.
Visi dabar jaučiami jausmai virto šleikštuliu ir visa kas gražu, tarsi išnyko iš pasaulio. Pajutau ir stiprų norą nepasiduoti, bet ką galėjau padaryti? Jei tik turėčiau dalelę laisvės...
Zac ir toliau naudojosi geriausia jam pasitaikiusia galimybe bei visiškai neskubėjo, mat žinojo, kad Z viską stebi ir negali nieko padaryti. Jis kankino mus abu, tačiau užteko vos akimirkos kai jis atlaisvino mano rankas, tikriausiai manydamas, kad jau pasidaviau ir esu pakankamai pažeminta, aš sugriebiau į saują purvo ir tėškiau tai jam į veidą.
Jis ėmė trintis akis ir keiktis, kai greitai nustūmiau jį nuo savęs ir puoliau prie numesto ginklo. Kai Zac atsipeikėjo, aš jau buvau nutaikiusi į jį ginklą.
- Kalė, - sumurmėjo jis.
- Juk sakiau, niekada nebūsiu tavo, - priminiau.
Zac nespėjo pasiekti savo tikslo, nes neskubėjo ir norėjo, kad Zayn kuo ilgiau kankintųsi matydamas kaip esu išnaudojama. Ir tai, rodos, buvo jo didžiausia klaida.
- Vis tiek nesugebėsi manęs nužudyti, - nusijuokė.
- Nustebsi sužinojęs kiek daug gali padaryti mergina, kurią žemino ar įskaudino, - įspėjau.
Mačiau kaip pasikeitė Zac veido išraiška. Netikėtai iššoviau, tačiau nepataikiau, bet kulka buvo labai arti tikslo. Vaikinas įbaugintas atsitraukė kiek toliau.
- Pamišėlė! - riktelėjo jis.
- Jei aš tokia, tuomet tu esi niekas. Žvilgtelėjau į Zayn, kuriam išties reikėjo pagalbos, bet jis šypsojosi, nes aš išsigelbėjau ir jis žinojo, kad padarysiu viską, kas manysiu yra geriausia jog Zac daugiau mums niekada nebetrukdytų.
Tą akimirką, pasigirdo šūvis...

×××××
Na, ši dalis gavosi išties ilga, tad būtų malonu sulaukti ir nuomonių. Kaip manot, kas laukia toliau? Ar tai jau pabaiga?
-Nessa