Catch and Hold Me (Z.M.)

33 dalis

- Tada kodėl manim netiki?
- Atleisk man. Aš tiesiog bijau tave prarasti. - pasakiau.
- Amy, aš visada mylėsiu tave. - delnu perbraukė man per skruostą.
- Aš bijau tavęs netekti..
- To nebus. Negalvok apie tai. Mes esam kartu. Niekas mūsų neišskirs.
Linktelėjau.
- O tu man atleidai?
- Aš myliu tave, Zayn. Tuo viskas ir pasakyta. - šyptelėjau.
Jis pakštelėjo man į lūpas, o tada paėmė mane už rankos.
- Einam pas kitus? - paklausė.
- Gerai. - atsakiau.
Mes pajudėjom iš kambario ir jau leidomės laiptais į svetainę, kai suskambo durų skambutis. Girdėjau kaip kažkas atidarė duris. Nulipus žemyn išvydau liekną blondinę, o šalia jos Harry. Zayn vos ją pamatęs sukosi eiti atgal, bet deja..
- Zaynie! - laiminga sušuko mergina.
Jis atsisuko į ją prieš tai tyliai nusikeikęs. Mačiau jog jo šypsena buvo dirbtinė.
- Mila. - jis atrodė tikrai kvailai, nes jis bandė kažką nuslėpti.
Man tai atrodė gan įtartina.
- Mila, kaip tu čia atsiradai? - paklausė Zayn.
- Tu dar klausi? Aš juk atvažiavau jūsų aplankyti, kvailiuk. - sukikeno.
Na, tai jau panašu į flirtavimą. Piktai nužvelgiau juodaplaukę.
- Aš gi tavęs pasiilgau. Palikai mane vieną nieko nesakęs. - kalbėjo mergina.
- Em.. - Zayn pasitaisė marškinių apykaklę.
- Tai gal pagaliau prieisi ir pasisveikinsi? - tarė.
Zayn nenoriai nuėjo prie merginos ir ją apkabino. Ir jau ruošėsi trauktis, kai..
- Pasiilgau šito.. Labiau.. - pasakė Mila ir įsisiurbė Zayn į lūpas.
Aš likau be žado. Man net prasivėrė burna. Aš ją pakarsiu!
- Mila, ne.. - Zayn patraukė ją nuo savęs.
- Ką tai reiškia, Zayn? - prabilau.
Jo galva iš karto pasisuko į mane ir jis buvo kažkiek išsigandęs.
- Am.. Tai.. - akivaizdu, jis nežino ką pasakyti.
- Zayn, kas ji tokia? - prabilo Mila.
- Aš Amy, jo mergina. - pasakiau.
- Kas kas? - nustebo.
- Užsičiaupk. - tariau ir pasisukau į Zayn. - Taigi?
- Ji Mila. - tarė.
- Nu, toliau.
- Mes buvom pora.
- Buvom? Gal esam. - prabilo mergina.
- Patylėk. - tariau jai. - Kas toliau, Zayn?
- Na..
- Tu melagis, Zayn. Ką tik prisiekinėjai meilę man, o ką darai dabar?! - akyse kaupėsi ašaros. - Tu net nesugebi pasiteisinti! Tu kvailys! - išrėkiau tai jam.
Tada nustūmiau jį į šoną ir greitai pačiupus savo paltą išbėgau pro duris. Aišku, Zayn mane vijosi.
- Palauk. - pagavo mane už rankos.
- Paleisk mane! Kaip gali taip elgtis?! - ašaros jau krito.
- Amy, prašau, leisk man paaiškinti.
- Žinai ką? Atstok nuo manęs! Pamiršk mane! Tiesiog palik mane ramybėje, Zayn! - užrėkiau ir ištraukiau savo ranką iš jo rankos.
- Amy, tai nieko nereiškia.
- Ak nieko?! Tau bučinys nieko nereiškia?! Gerai, tarkim taip, o tada kaip paaiškint tai jog ji sako esanti tavo mergina?! - šaukiau ir vis valiausi ašaras.
- Tai buvo seniai! Ji man niekas! Aš myliu tave! - jau ir jis šaukė.
- Nutilk! Šitie tavo žodžiai beverčiai! Tiek kartų tu man tai kartoji ir visada meluoji!
- Netiesa! Aš visada mylėjau tave ir tik tave! Ir tu tai puikiai žinai!
- Melas! Pamiršk mane, Zayn! Pamiršk!
- Tu žinai, kad aš negaliu! Aš niekada tavęs nepamiršiu ir nepaliksiu!
- Užsičiaupk! Nutilk! Man nereikia tavo melo! - apsisukau ir ėmiau bėgti kuo toliau nuo Zayn.
Dar girdėjau Zayn balsą už savęs, pro ašaras vos įmačiau kelią, bet bėgau toliau. Man neberūpėjo niekas. Dabar aš nekenčiau Zayn. Jis melagis. Kaip galėjau juo tikėti?
Bėgau tol kol nebeturėjau jėgų, todėl sustojau ir giliai kvėpavau. Apsidairiau. Tiesiog puiku, aš net nežinau kur atsidūriau. Iš lėto ėjau pirmyn.
Jaučiausi tokia įskaudinta. Ir ko aš galėjau tikėtis iš tokios greitai užsiplieskusios meilės? Jau ir taip buvo aišku, kad tai nieko verta. Bet aš nenorėjau tuo patikėti. Maniau viskas bus tobula. Galvojau jog ir aš galiu būti laiminga net ir po to kai tiek patyriau. Bet pasirodo man lemta tik kentėti..

*Po 3 savaičių*

Dabar buvau parke. Stebėjau praeinančius žmones. Jie visi atrodė laimingi, o aš tokia nebuvau.
Praėjo net trys savaitės kai palikau Zayn. Nuo tada jo nemačiau, bet jis nesiliauja man skambinti ir rašyti žinutes. Deja, iš manęs atsakymo jis nesulaukia. Aš nenoriu jo matyti ar net girdėti. Žinoma, aš vis dar jį myliu, bet.. Jis mane įskaudino.
Pakilau nuo suoliuko ir ėjau link namų pusės. Ramiai ėjau gatvele kol pastebėjau šalia sustojantį automobilį. Pasukau galvą ton pusėn ir ėmiau cypti, bet greitai buvau nutildyta. Mane sučiupo vyriškis ir prie burnos prikišo kažkokią baltą medžiagos skiautę. Jaučiau kaip po truputį svaigsta galva. Vyras įsodino mane į automobilį ir jis pajudėjo iš vietos, o aš atsijungiau.

*Po poros valandų*

Sunkiai pramerkiau akis. Aplinkui buvo gan tamsu, nes apšvietimas buvo nekoks. Bandžiau atsistoti, bet supratau jog esu surišta. Mano kojos ir rankos buvo surištos. Ką tai reiškia? Kur aš? Bandžiau prisiminti kas įvyko. Ir tada ėmiau nežymiai drebėti. Mane pagrobė. Pagrobė būtent tas vyras, kuris man skambinėjo.
Staiga prasivėrė durys. Įžengė aukštas vyriškis. Labiau įsižiūrėjus supratau, kad tai mano pagrobėjas.
- Na štai, vėl susitikom. - tarė jis.
- Ko jums reikia iš manęs? - paklausiau.
- Greitai sužinosi.
- Kodėl aš čia? Kas jūs?
- Aš tik asmuo, kuris atgabeno tave čia. Bet aš ne tas asmuo, kuriam tavęs reikia. - kalbėjo užuolankom.
- Kam manęs reikia?
- To pasakyti negaliu. Tu buvai užsakyta ir tiek. O dabar būk gerutė ir pabūk ramiai. - tarė ir vėl paliko mane vieną.
Po velnių! Kaip man ištrūkti? Kadangi rankos buvo surištos priekyje, pasilenkiau prie kojų ir bandžiau jas atrišti. Neilgai trukus mano kojos buvo laisvos. Bent tiek gerai. Atsistojau ir nuėjau prie durų.