Catch and Hold Me (Z.M.)

38 dalis

-Amy akimis-

- Paleiskit mane, prašau. - tariau sėdėdama ant grindų šalia durų.
Bet deja, niekas man neatsakė. Aš nebežinau kiek laiko čia esu. Net nežinau kur tiksliai esu. Žinau tik vieną.. Noriu mirti.. Taip, ir vėl. Bet tai visai kas kita. Aš nebeturiu nieko. Esu palūžusi visiškai, jaučiuosi tokia purvina.. Nuolatos verkiu. Atrodo jog tuoj nebeturėsiu iš ko verkti. Jūs net neįsivaizduojate kokį košmarą aš išgyvenu. Jau nebetikiu, kad mane kas ras. Galbūt dar ieško arba ne.. Žinau, kad nenoriu gyventi.. Bet net negaliu užbaigti savo gyvenimo. Čia nėra jokių aštrių daiktų ar kokių ginklų. Vadinasi dar ilgai turėsiu kentėtį šį košmarą.
- Ei! - išgirdau trinktelėjimą į duris. - Pavalgyk. - pro tarpą po durimis įstūmė padėklą su maistu ir nuėjo.
Pažiūrėjau į padėklą. Vis dėl to bent jau nemarina badu ir duoda gan gerą maistą. Truputį pavalgius nustūmiau padėklą į šoną. Tada pamačiau kaip atsidarė durys ir pro jas įžengė Zac. Jis priėjo arčiau ir pritūpė priešais mane.
- Taigi, kaip jautiesi? - paklausė.
- Lyg tau rūpėtų. - net nežiūrėjau į jį.
- Tu teisi. Atėjau tau pasakyti naujienų. - tarė.
- Man neįdomu. - tariau be emocijų.
Jis suėmė man už smakro ir atsuko mano veidą į save.
- Net jei tai susiję su tavo šeima? Arba Malik? - kilstelėjo antakį.
Mano akys dabar įdėmiai stebėjo Zac.
- Ką tuo nori pasakyti? - paklausiau.
- Gali būti, kad nebepamatysi savo šeimos.
- Ką tai reiškia? - išsigandau.
- Na, tu liksi čia dar ilgam. Nebent tave ras, o to tikrai nebus. - nusijuokė.
- Kvailys. - sušnypščiau.
- Galvok ką sakai, mergyt. - tarė pikčiau.
- Man vienodai.. Aš neturiu ko bijoti.
- Argi? - atsistojo.
- Jūs jau viską su manim išbandėt, kad man nebėra ko bijoti. - tariau.
- Ak šitaip? O kaip reguosi kai pasakysiu jog Malik negyvas? - tarė su pašaipa.
- Melas. - tariau.
- Deja, ne. Jis mirė. Mano žmonės jį nušovė. - tarė pasimėgaudamas.
Mano akys pakilo į Zac.
- Ką tu pasakei? - man buvo šokas.
- Ką girdėjai.
- Tu meluoji. Pasakyk, kad meluoji. Pasakyk jog tai netiesa. - atsistojau ant kojų.
- Tai tiesa. Tokia realybė.
- Ne.. Jis gyvas. Tai melas! Tu meluoji! - pradėjau šaukti ir akyse jau kaupėsi ašaros.
- Jis miręs. Susitaikyk su tuo. Daugiau jo nebebus tavo gyvenime. - tarė.
- Ne! Tu gyvulį! - rėkiau ir ėmiau jį trankyti.
- Raminkis! - pačiupo mane už riešų.
- Paleisk mane! Tu žudikas! - jau verkiau.
- Nustok! Susitaikyk su tuo! Malik MIRĖ! Girdi?! MIRĖ! - išrėkė.
- Ne! Tai melas! - suklupau ant grindų.
- Man jau atsibodo. Manyk kaip nori. - tarė ir paliko mane vieną.
- Zayn.. - tyliai ištariau ir jaučiau kaip sūrios ir karštos ašaros krinta žemyn.
Už ką? Kodėl jis? Taip, mes susipykom, bet jis neturėjo mirti. Aš vis dar jį myliu.
- Zayn, kodėl? Kodėl mane palikai? - tyliai kartojau.

-Zac akimis-

Palikau tą kvailę toliau verkšlenti. Ji tokia kvaila, kad nesuprato jog tai buvo melas. Na, bet neilgam. Jau tuoj ateis Malik eilė.
- Bose, jums skambina. - tarė John.
- Gerai. - paėmiau telefoną. - Klausau. - atsiliepiau.
- Paklausyk, jei bent paliesi Amy, prisiekiu nudėsiu tave, Zac. - piktai tarė Zayn?
- Wow, tai jau žinai kas aš? Bravo, Malik. Kas tau pasakė?
- Nesvarbu kas. Svarbiau jog žinau, kad tai tavo darbas.
- Oi kaip išsigandau. - nusijuokiau. - Tu žinai kas aš, bet nežinai kur aš.
- Sužinosiu ir tada prisiekiu, tau gerai nesibaigs. - jaučiau vis didesnį įsiutį jo balse.
- Puiku. Dabar matau jog grįžta senasis Malik. - nusijuokiau.
- Tau tik tai ir terūpi. Amy dėl nieko nekalta. Paleisk ją. Tau reikia manęs, ne jos. - pasakė.
- Taip, man reikia tavęs, bet mums visai smagu ir taip.
- Jei tu ją bent palietei..
- Nusiramink, aš jos neliečiau, bet už kitus neatsakau.
- Aš tave nudėsiu! - surėkė.
- Lauksiu tos akimirkos. - nusijuokiau ir padėjau ragelį.
Kvailys. Bet iš kur jis sužinojo, kad tai mano darbas? Palaukit.. O taip, viskas aišku. Mila. Kaip man tai patinka. Kerštas toks saldus.
- John, surask Mila. - tariau.
- Gerai, o kas tada? - paklausė.
- Kai rasi pranešk, tada ir pasakysiu.
- Gerai, bose. - tarė ir išėjo.
Viskas tiesiog idealu. Dabar reiktų nuveikti kažką įdomaus. Gal būtų metas aplankyti Amy šeimą? Puiki mintis.
Viską greitai susiruošiau ir dėl visa ko pasiėmiau du apsauginius. Puikiai žinau, kad yra paskelbta tos mergiotės paieška. Taigi, visur prikabinėta skelbimų. Ir aš jau žinau ką daryti. Kaip aš mėgstu keršyti.
Po pusvalandžio buvom vietoj. Nuėjau paskambinau į duris ir jas atidarė gan žavi rudaplaukė.
- Sveiki, ar galiu kuo nors padėti? - paklausė ji.
- Mano vardas, Zac. Zac Benner. - ištiesiau ranką.
- Alisa. Alisa Green. - tarė mergina paspausdama mano ranką.
- Malonu.
- Taip. Tai galiu jums kažkaip padėti?
- Na, tiesą sakant, manau aš jums padėsiu. - tariau.
- Nesupratau. Kaip?
- Aš mačiau panelę Amy Green, kuri tikriausiai jūsų giminaitė?
- Taip. Kur ją matėt?
- Prie tilto.
- Tilto? Tik nesakykit, kad ji..
- Apgailestauju. Aš bandžiau ją sustabdyti, bet ji manęs nesiklausė.
- A-aš.. Nežinau ką p-pasakyti.. - jos akyse kaupėsi ašaros. - Tai jau antras kartas. Tikriausiai ji.. Um.. Atsiprašau. - tarė užsidengdama veidą rankomis.
- Nieko tokio. Suprantu. - tariau ir ją apkabinau.
- Ačiū. - pasakė.
Vieną akimirką man net iš tikro jos pagailo, bet tada supratau jog tai absurdas. Aš esu tas, kuris skaudina žmones ir tuo mėgaujasi. Lygiai tas pats bus kai matysiu kaip miršta Zayn Malik..