Catch and Hold Me (Z.M.)

4 Dalis

4 dalis

*Ryte*

Veidą šildė saulės spinduliai. Vos prasimerkiau, pajutau, kad galva sunki kaip akmuo ir plyšta iš skausmo. Po galais ir kiek gi vakar vartojau?

Apsidairiau. Palaukit. Aš ne namie. Pasisukau į šoną ir priešais save pamačiau vaikiną. Koks jo vardas? Ak taip, Zayn.
Kas per velnias? Kas vakar buvo? Mano atmintyje tiek spragų. Vis dėlto pabandžiau viską prisiminti. O taip, tiltas, tada šitas sutrukdė man mirti, atsivežė mane čia, užtildė bučiniu ir dar privertė kartu miegoti. Na, to tikrai per daug. Privalau iš čia dingti.

Bandžiau išlipti iš lovos, bet negalėjau, kažkas mane laikė. Pažvelgiau žemiau ir pamačiau Zayn rankas apsikabinusias mano liemenį. Velnias. Kodėl jis tiesiog negali manęs paleisti? Apsisukau į jį, žiūrėjau tiesiai į jį. Jis miegojo kaip užmuštas.

- Zayn. - pabaksnojau jį.

Jis tik pasimuistė ir nieko. Nepabudo. Po galais!

- Zayn! - užrėkiau ir pabandžiau išstumti jį iš lovos.

Blogas ėjimas. Toasigailėjau. Na taip, jis iškrito, bet kartu su manimi ir aš ant jo. Juk jis neatsikabino nuo manęs. Po velnių, kodėl šitai nutiko man?

- Auč. - pasakė jis.

- Na, bent jau pabudai. - tariau.

Jis tik pažvelgė į mane, tada į tai kur esame ir nusijuokė.

- Kas čia juokingo? - piktai tariau.

- Negalėjai pakentėti kol pabusiu tai iš karto šokai į glėbį. - juokdamasis pasakė.

- Mulkis. - sumurmėjau. - Paleisk
mane.

- Kad man visai gerai ir taip. - juokėsi.

- Nejau gi? Galiu padaryti dar geriau. - piktai tariau ir spyriau jam iš kelėno į tarpkojį.

Jis iškart mane paleido. Aš pakilau, o vaikinukas raitėsi ant žemės, bet jau stojosi.

- O tu arši. - tarė nusijuokdamas.

- Jei nenori gauti dar, tai nelįsk. - išrėžiau.

- Gerai, gerai. - tarė besijuokdamas ir iškeldamas rankas į viršų.

- Baik čia žvengti ir išleisk mane. - piktai tariau.

- Na jau, nebūk tokia surūgusi.

- Ką pasakei?! - užrėkiau. - Pirma, aš nesurūgusi, antra, išleidi mane dabar pat.

- O gal ne? - nusijuokė.

- Tu nesveikas. - pavarčiau akis. - Ir beje, labai ačiū, kad sustabdei mane nuo mirties. - pasakiau sarkastiškai.

- Jei jau apie tai prakalbome... Tai kaip jautiesi? - tarė labai jau susirūpinęs.

- O kaip galima jaustis? Tu sutrukdei man nušokti nuo tilto. Todėl turėjau daryti kažką kitą, kad mirčiau, bet kur tau padarysi jei ponas įsiveržei. - piktai kalbėjau.

- Nejau tu rimtai dar nori žudytis? - paklausė.

- O čia jau ne tavo reikalas. Aš tavęs nei pažįstu nei ką, tad nesiruošiu čia pliurpti su tavimi. O dabar išleisk. - pasakiau.

- Na jau ne. Mes pasikalbėsime.

- Ką? - išsižiojau. - Tau gal su galva negerai? Apie ką aš su tavimi kalbėsiu?

- Galėtum būti ir mandagesnė. - sumurmėjo.

- Nepatinka, tai ne mano bėda. Išleisk mane.