Catch and Hold Me (Z.M.)

11 dalis

- Klausau. - tariau aš.
- Tu Amy, taip? - tarė nepažįstamas balsas.
- Taip, o kas skambina? - paklausiau kiek sutrikus.
- Nesvarbu. Dabar gerai manęs paklausyk. Darai tai ką liepiu arba nukentės tau brangūs žmonės. Aišku? - tarė balsas.
- A-aišku. - sumikčiojau.
Kad ir kas tai būtų aš jau esu išsigandusi ir visa drebu.
- Dabar taip, 20h vakare ateik į parką, viena. Ten pat kur buvai praeitą kartą. Nevėluok. - numetė ragelį.
Nežinojau ką man daryti. Visa drebėjau. Man buvo labai baisu.
- Mieloji, kas tau? Kodėl visa drebi? - paklausė sunerimęs Zayn.
Ar verta jam sakyti? Juk sakė ateiti vienai. O Zayn nuo manęs nesitraukia nei per žingsnį.
- Man viskas gerai. Tik truputį šalta. - pamelavau.
- Aišku. Imk, apsigaubk. - padavė man pledą nuo galinės sėdynės.
- Ačiū. - tariau aš, bet vis dar jaučiausi siaubingai.
Ką man daryti? Kad ir kas tai buvo aš bijau. Tas asmuo nieko neprašė tik ateiti vienai. Ko jam reikia iš manęs? Nuvijau blogas mintis į šoną ir pažvelgiau į Zayn. Jis atrodė toks laimingas. Jo veidą puošė plati šypsena. Negalėčiau ir nenorėčiau to sugadinti. Geriau bus jei jis nieko nežinos.
- Kodėl taip žiūri? - paklausė Zayn pamatęs jog žiūriu į jį.
- Amm... Šiaip sau. - nusisukau į langą.
- Tu kažkokia keista. Kas nutiko? Ar tai dėl to skambučio? Jei taip pasakyk kas tai buvo ir jis pasigailės, kad tau skambino. - tarė jis.
- Ne Zayn, man viskas gerai. - stengiausi atrodyti kuo ramesnė.
- O tai kas tau skambino?
- Suklydo. Ne ten paskambino. - bandžiau išsisukti.
- Nemeluoji?
- Ne.
- Tada gerai.
Privažiavom mano namus. Ir nors prašiau Zayn palaukti mašinoje jis nepasiliko. Sakė labai nori susipažinti su mano mama, o aš to visai nenorėjau. Bet nieko jau nebepakeisi.
Paskambinau į duris. Ir po 10 sekundžių jas atidarė mama. Jos veide pasirodė didelė nuostaba, kurios jai nepavyko nuslėpti.
- Amy. - tarė ji keistai žvelgdama į mane.
- Gal pirmiau leisk užeiti, o tada viską tau paaiškinsiu. - tariau aš ir įėjau vidun bei timtelėjau Zayn už marškinių paskui save.
- Na tai? Laukiu. - tarė mama.
- Čia Zayn. - parodžiau į jį. - Jis tas draugas.
- Malonu. Aš Amy mama. - tarė ji ir paspaudė ranką Zayn.
- Man taip pat malonu. - pasakė Zayn.
- Na gerai, jūs čia pasikalbėkit, o aš einu persirengti. - nieko nelaukus nubėgau laiptais į savo kambarį.
Nenorėjau rizikuoti, kad mama pradėtų Zayn visko klausinėti tad turėjau greitai susiruošti. Iš spintos išsitraukiau mėlyną dryžuotą megztuką, baltą maikutę, juodus džinsus bei mėlynus batelius. Greitai persirengiau, šukomis perbraukiau per plaukus ir jau ėjau iš kambario. Lipdama laiptais girdėjau juoką. Nulipau žemyn ir pamačiau besijuokiančią mamą. Atrodo ji susibendravo su Zayn. Nuo šios minties net pati nusišypsojau.
- Jau galim važiuoti. - tariau priėjus prie Zayn.
- Oh taip, žinoma. - pasakė jis.
- Kur taip skubat? - paklausė mama.
- Amm... Na nežinau, Zayn sakė kažkur mane nusiveš. - pasakiau aš.
- Tai staigmena. - pridūrė Zayn.
- Na aišku. Tada sėkmės. Tik parvežk man ją gyvą ir sveiką. - tarė mano mama Zayn'ui.
- Žinoma. - šyptelėjo jis ir mes išėjome.
Vėl buvome Zayn automobilyje ir važiavome man nežinoma kryptimi.
- Tai gal pasakysi kur važiuojam? - paklausiau.
- Ne. Tai paslaptis.
- Nagi, Zayn. - prašiau jo.
- Ne. Pakentėk, jau nebetoli. - šyptelėjo.
- Na gerai. - nusileidau.
Kai automobilis sustojo labai nustebau. Mes atvažiavom į mišką. Po galais, kas per...?
- Tai čia ta vieta? - paklausiau atsisukus į Zayn.
Bėda ta, kad jo nebuvo. Jo nebebuvo vairuotojo vietoje. Ką tai reiškia? Tai visai nejuokinga. Per langus bandžiau dairytis kur Zayn, kai...