Catch and Hold Me (Z.M.)

5 Dalis

5 dalis

Radau vieną žinutę nuo nežinomo numerio. Atidariau ją ir pradėjau skaityti.
"Tu turėjai nušokti ir mirti."
Kas per velnias? Kas čia rašo? Per mane perėjo baimė.
Tada gavau dar vieną žinutę.
"Greitai tai įvyks. Aš tau pažadu, Amy."
Gerai, tai mane jau pradeda bauginti.
Tuomet gavau dar vienas žinutę.
"Žinau kur esi ir stebiu tave."
Greitai apsidairiau, bet nieko įtartino nemačiau. Buvo per daug žmonių, kad pamatyčiau ką nors keisto. Nusprendžiau parašyti pati.
"Kas tu? Ir ko tau iš manęs reikia?"
Greitai gavau atsakymą.
"Greitai viską sužinosi."
Po galais. Tai jau nebejuokinga. Kas gali taip rašyti? Jei čia Zayn darbas, tai prisiekiu jis atsiims.
Staiga gavau dar vieną žinutę. Atidariau ją.
"Labas. Žinau neseniai matėmės, bet gal galime susitikti? Zayn."
Atsidusau. Maniau ir vėl bus tas nepažįstamasis. Palengvėjo jog dabar rašė Zayn. Bet tuomet ten tikrai buvo ne jo darbas. Tai kieno? Greitai atrašiau Zayn.
"Labas. Galime."
Greit gavau atsakymą.
"Kur ir kada?"
"Parke, kad ir dabar. Laukiu."
"Tuoj būsiu."
Pradėjau nervintis dėl tų grasinančių žinučių. O kaip žinia, susinervinusi pradedu rūkyti ir daug arba man reikia dozės. Na, dabar geriau rūkyti. Išsitraukiau pakelį ir taip vis traukdama vieną po kitos cigaretes, rūkiau. Surūkiau vos ne pusę pakelio ir dar buvo negana. Bet kažkas man iš rankų išplėšė pakelį su cigaretėmis.
- Ei, ką darai?! - sušukau ir pakėlusi galvą pamačiau Zayn.
- O ką darai tu? Kodėl taip elgiesi? - kalbėjo jis.
- Zayn, atiduok. - pasakiau.
- Ne.
- Zayn.
- Ne, Amy. Tu gadini sau gyvenimą.
- Koks skirtumas? Atiduok. - bandžiau atsiimti pakelį, bet buvo beprasmiška.
- Kas buvo? Kodėl tai pradėjai?
Nieko nepasakiau tik parodžiau tas žinutes.
- Dabar aišku. - tarė jis. - Bet dėl to nevalia taip elgtis. Taip problemos neišspręsi.
- Zayn, prašau užsičiaupk ir tiesiog atiduok man pakelį.
- Ar tu bent girdėjai ką sakiau?
- Taip, girdėjau, man neįdomu. Tu nesupranti ar ne? Kažkam reikia mano mirties, o aš ir pati to norėjau dar net nežinodama viso šito.
- Gal tai tik kažkieno kvailas juokelis. - tarė jis.
- Gal. - pavarčiau akis. - O dabar atiduok.
- Ne. Jau geriau pats surūkysiu nei duosiu tai tau.
- Tu rūkai? - nustebau.
- Taip, o ką? - tarė pats prisidegdamas cigaretę.
- Nieko sau. Pats gali, o man jau negalima ar ne?
- Tu mergina. Merginoms rūkyti nedera.
- Tu kvailys.
- Neįžeidinėk manęs.
- Žinai, eik velniop. - supykus ėjau tolyn nuo jo.
- Amy, palauk. - šaukė jis bėgdamas iš paskos.
- Atstok! - užrėkiau.
Jis pačiupo mane už rankos ir aš lengvai atsidūriau jo glėbyje.
- Paleisk mane.
- Ne, kol nepasakysi kas tau yra?
- Atstok. - suzyziau.
- Kalbėk. Sakyk kas yra?
- Po galais! Kaip tu nesupranti?! Aš bijau! Bijau to kvailio, kuris man rašė! Bijau! - išrėkiau ir pradėjau verkti.
- Amy, nusiramink. Viskas bus gerai. Aš čia, su tavimi. Kol esu aš, niekas tau nieko nepadarys. - tarė stipriai apkabindamas.
- Pažadi? - pažvelgiau liūdnomis akimis į jį.
- Pažadu. - žiūrėjo susirūpinęs.
- Bet... Mes nepažįstame vienas kito. O tu jau dabar mane saugoji. Išgelbėjai nuo savižudybės. - tariau nuleisdama akis.
- Man ir nereikia visko žinoti apie tave, o tau apie mane. Bus laikas ir viską sužinosime. - nusišypsojo. - Gerai? - paklausė valydamas mano skruostus, sudrėkusius nuo ašarų.
- Gerai. - žiūrėjau jam į akis.
- Eime. - staiga tarė paimdamas mane už rankos ir kažkur tempdamas.
- Ei, palauk. Kur tu mane tempi? - nieko nesupratau.
- Pamatysi.
- Zayn.
- Palauk, jau netoli.
Kur jis mane tempia? Po šimts. Staiga jis sustojo. Atsisuko į mane. Pažiūrėjo į akis.
- Pasitiki manimi? - paklausė.
- Am... Nežinau.
- Nagi, Amy. Sakyk tiesą. - pakreipė galvą.
- Dar nelabai. Juk nepažįstu tavęs. - šyptelėjau.
- Na, bet dabar teks pasitikėti. - nusišypsojo ir uždengė man akis.
- Ei, ką darai? - pradėjau juoktis.
- Taip reikia. - nusijuokė ir pats.
Pradėjome kažkur eiti. Zayn ėjo už manęs ir nenuleido rankų nuo mano akių.
- Ar dar ilgai? - paklausiau.
- Ne, jau nebetoli. - pasakė.
Galėjau numanyti, kad jis šypsojosi.
- Jau? - buvau nekantri.
- Jau. - tarė ir atidengė man akis.
Išvydau paplūdimį. Mes atėjome prie jūros. Ir kaip keista, čia nebuvo nė vieno žmogaus, tik aš ir Zayn.
- Ir ką mes čia veiksime? - susidomėjau.
- Na... - nutęsė. - Ateik. - parodė, kad sekčiau jam iš paskos.
Taip ir padariau. Mes atėjome į kažkokią ramią vietą, kur buvo namelis.
- Jis tavo? - pasiteiravau kai jau buvome prie durų.
- Taip. - pasakė ir atrakino duris. - Užeik. - praleido mane pirmą.
Vos tik įėjus apsidairiau. Rami, jauki aplinka.
- Čia visada ateinu, kai noriu nusiraminti. - pasakė jis.
- Aišku. - vaikštinėjau po svetainę.
- Norėjau ir tau parodyti šią vietą. - šyptelėjo.
- Kodėl man? - nustebau.
- Nes tu kit... - nutrūko. - Tau reikia ramybės. - greit pasakė.
- Aha, patikėjau. Ko sieki? - paklausiau.
- Nieko. - mačiau kaip paraudo.
- Na, gerai, patikėsiu. Ir ką mes čia veiksime?
- Nežinau. Galime nueit paplaukioti ar pabraidžioti jūroje. - pasiūlė.
- Mintis nebloga, bet aš neturiu tam skirto rūbo. - pasakiau.
- Ne bėda. Gali pasiskolinti iš Dani.
- Iš ko? - stebėjaus.
- Iš Dani.
- Kas ji?
- Liam mergina.
- O tas kas?
- Mano draugas. Žinai, gal tu eik persirengti, o aš vėliau tau viską papasakosiu. Gerai?
- Gerai. - tariau ir nuėjau į kažkokį kambarį.
Jis buvo gana mielas. Greit susiradau mėlyną maudymosi kostiumėlį ir jį apsirengiau. Išėjau pro duris ir vos laikiausi nesusijuokus. Zayn žvilgsnis buvo įsmeigtas į mane ir jis buvo išsižiojęs. Greit susičiaupė, bet akių neatitraukė.
- Am... Ar gerai jauties? - praeidama patapšnojau jam per petį.
- Aha. - vos išlemeno.
- Tai eini? - pasisukau į jį.
- A, taip, tuoj. - atbėgo prie manęs.
- O tai palauk. Kaip tu maudysies? Su drabužiais? - nusijuokiau, kai jau buvome prie jūros.
- Ups. - pradėjo juoktis. - Aš tuoj. - ir išbėgo.
Tuo tarpu aš pradėjau bristi į jūrą. Įbridau iki pusės. Jaučiau kaip saulė šildo mano odą. Užsimerkiau ir pasukau veidą į saulę ir tiesiog stovėjau jūroje. Kai...