Catch and Hold Me (Z.M.)

12 dalis

Kai kažkas barkštelėjo į mano durelių langą. Aš krūptelėjau ir pasisukus pamačiau besijuokiantį Zayn. Ak jis taip? Nu palauk tu man Zayn, palauk. Išlipau iš automobilio, o jis vis dar juokėsi.
- Kas čia juokingo? Aš maniau, kad tau kas atsitiko. Maniau, kad kas rimto, o tu šitaip. - piktai tariau ir sukryžiavau rankas ant krūtinės.
- Nu nepyk gi. Aš tik pajuokavau. - priėjo prie manęs ir apkabino per liemenį.
- Zayn, paleisk mane. - tariau vaidindama piktą.
- Nepyk, prašau. - tarė jis ir lenkėsi pabučiuoti, bet aš ištrūkau iš jo glėbio.
- Turėsi labiau pasistengti. - pasakiau aš.
- Ach. - atsiduso. - Tada einam.
- Kur? - paklausiau.
- Pamatysi. - pačiupo mano ranką ir pradėjo kažkur vestis.
- Zayn, kur mes einam? - paklausiau kai brovėmės pro medžių šakeles.
- Palauk, tuoj pamatysi. - tepasakė jis.
Tylėjau ir tiesiog ėjau ten, kur jis mane vedėsi. Dar po kelių žingsnių išėjome į man neregėtą, nuostabią vietą. Stovėjau sustingusi. Tai buvo taip gražu. Didelis krioklys ir baltas smėliukas. Aplinkui vien žaluma.
- Na, kaip? - tarė Zayn.
- Tai nuostabu. - tiek tik pasakiau.
Zayn tik nusijuokė.
- Man patinka ši vieta. Čia ramu ir gražu. Tai dar viena vieta kur ateinu pailsėti. - pasakė Zayn.
- Ir vėl ją parodei man, kad nusiraminčiau? - paklausiau pasisukus į Zayn.
- Ne. Šįkart parodžiau dėl to, kad tai bus mūsų vieta.
- Ta prasme?
- Mes galėsim visada čia susitikti.
- Oh, tai puiki mintis, bet aš pasiklysiu iki kol ateisiu čia. - pasakiau.
- Nepasiklysi. Aš tau parodysiu kelią dar kartą. - nusišypsojo.
- Tada gerai. - šyptelėjau. - O ką mes čia veiksim?
- Štai ką. - parodė į krioklio viršūnę.
- Ne, tik nesakyk, kad ten lipsim? - keistai į jį pažiūrėjau.
Jis tik linktelėjo.
- Tu beprotis. - nusijuokiau.
- Visai ne. - tarė jis ir pradėjo lipti viršun. - Ateik.
- Zayn, nejuokauk. Aš ten nelipsiu.
- Amy, nagi, nebūk mažas vaikas.
- Aš netokia.
- Įrodyk. Užlipk čia.
- Ne.
- Mažas vaikas. - erzino jis mane.
- Zayn, baik.
- Tu vaikas. - juokėsi jis.
- Visai ne.
- Taip.
- Ne.
- Taip.
Supykau ir pradėjau lipti. Vos tik pasiekiau viršūnę nusistebėjau pati savim jog tai padariau.
- Juk nebuvo taip sunku. - šyptelėjo Zayn ir ėjo kažkur toliau.
- Ei, palauk! - sušukau ir nubėgau paskui jį.
Zayn sustojo prie krioklio krašto. Jau maniau, kad jis šoks žemyn, bet mano laimei jis tik stovėjo ir kažkur žiūrėjo.
- Į ką taip žiūri? - paklausiau.
- Pažiūrėk pati. - atsakė jis.
Aš pažvelgiau ton pusėn, kur žiūrėjo jis ir pamačiau besileidžiančią saulę. O tai tikrai gražiai atrodė.
- Tai labai gražu. - pasakiau.
- Taip, tikrai. Ar dabar jau nebepyksti? - atsisuko į mane.
- Aš jau pirmai nepykau tik norėjau tave pamokyti. - nusijuokiau.
- Ach taip? - pakėlė antakį.
- Aha. - palinksėjau.
Jis tik nusijuokė ir greitai prisitraukė mane artyn bei įsisiurbė į lūpas. Atsitraukė.
- Žinai, myliu tave, Amy. - pasakė jis. - Ar tu man jauti tą patį?
- Taip. Aš taip pat tave myliu. - pasakiau aš.
- Niekada nepamiršk, kad myliu tave ir mylėsiu tik tave. Nesvarbu kas nutiktų myliu tik tave. - pasakė Zayn.
- Zayn. - paraudau.
Jis sukikeno ir pakštelėjo man į lūpas.
- Tu tokia graži kai susigėsti. - nusijuokė.
Nieko nepasakiau tik rankomis užsidengiau veidą. Aš tikrai susigėdau. Jis verčia mane raudonuoti.
- Nesislėpk. - tarė jis ir švelniai patraukė mano rankas man nuo veido.
- Gal jau lipkim žemyn. - pasakiau.
- Gerai. - tarė jis.
Pradėjome leistis žemyn. Zayn nulipo pirmas ir apačioje jau laukė manęs. Aš belipdama neišsilaikiau ir kritau tiesiai ant Zayn.
- Prie šito galėčiau ir priprasti. - nusijuokė jis.
- Aš netyčia. - jau ruošiausi nuo jo nulipti, bet jis man neleido.
Nurideno mane į šoną ir pats atsidūrė ant manęs.
- Zayn. - pažiūrėjau jam į akis.
- Dar truputį. - pasilenkė ir vėl pabučiavo.
Ak, na kodėl jis toks mielas? Ir kaip galima jo nemylėti kai jis toks? Jis tobulas vaikinas. Bet deja šia nuostabią akimirką nutraukė staiga į galvą atėjusi mintis.
- Zayn, kiek valandų? - paklausiau atsitraukus.
Jis žvilgtelėjo į laikrodį ant riešo ir tarė:
- Lygiai 19h.
- Manau mums metas važiuoti.
- Na gerai. Tik kur taip skubi?
- Man 20h susitikimas.
- Su kuo?
- Su drauge. - pamelavau.
- Aišku. Tai aš tave nuvešiu.
- Ne, Zayn.
- Kodėl?
- Nereikia. Tai netoli.
- Kur?
- Nesvarbu.
- Amy. - tarė jis žvelgdamas man į akis.
- Na gerai, parke.
- Taip vėlai ir dar parke?
- Neklausinėk ir tiesiog parvežk mane namo. - pasakiau aš.
- Na gerai. - pagaliau nusileido.
Jis nulipo nuo manęs ir padėjo man atsistoti. Tada paėmė mane už rankos, sunėrė mūsų pirštus ir vedė link automobilio.