Catch and Hold Me (Z.M.)

34 dalis

Už durų girdėjau kelis balsus. Supratau jog pabėgti bus sunku, bet turiu pabandyti. Privalau iš čia ištrūkti.
Tyliai pravėriau duris ir priešais save išvydau koridorių. Jo tolumoje kažkas švietė ir būtent iš ten sklido balsai. Vadinasi ten neisiu. Pasukau į kairę. Išgirdau žingsnius, todėl prisispaudžiau prie sienos. Velniškai bijojau to kas gali nutikti jei mane pastebės.
Paėjau kelis žingsnius palei sieną. Apsidairiau ir pastebėjau laiptus žemyn. Iš to galima suprasti jog esu antrame aukšte, o gal ir aukščiau. Dar kartą apsidairius, pradėjau lipti laiptais žemyn. Mano laimei, nusileidus nieko neradau. Ir čia buvo panašu į barą. Už mano akių užkliuvo ant staliuko padėtas peilis. Tai turėtų man padėti išsilaisvinti rankas. Priėjus prie stalelio, paėmiau peilį ir bandžiau perpjauti virves. Vos man pavyko tai padaryti, viršuje pasigirdo šūksniai.
- Šūdas! - sumurmėjau ir ieškojau vietos kur galėčiau pasislėpti.
Pastebėjau duris. Nieko nelaukus įbėgau pro jas. Ir atrodo suklydau tai padarius, nes.. Pajutau šaltus peilio ašmenis sau ties kaklu.
- Pajudėk ir tavęs laukia mirtis. - sušnibždėjo.
- Kas tu? - paklausiau.
- Aš? - apsuko mane į save. - Aš Zac, o tu manau būsi Amy, taip?
Linktelėjau kai jis patraukė nuo manęs peilį.
- Eikš. - tarė ir pasodino mane ant kėdės. - Bandei pabėgti, taip?
- Ne. - tariau išsigandus.
- Juk negražu meluoti. Tu bijai?
- Ne.
- Vėl meluoji. Kodėl bėgai?
- Aš nebėgau.
- Melas! - trenkė kumščiu į stalą.
Krūptelėjau.
- Ko jums iš manęs reikia? - paklausiau.
- Keršto. - ramiai tarė.
- Ko? Aš net jūsų nepažįstu.
- O kas sakė, kad kerštas skirtas tau? Tu tik įrankis to siekiant.
- Ką? Kam to reikia?
- Greitai sužinosi.
- Ne. Pasakyk man tai dabar. - pakilau iš kėdės.
- O tu sieki tikslo. Vis dėl to jis nebereikalo tave sutiko.
- Apie ką tu kalbi?
- Deja, dabar aš tau to nesakysiu.
- Aš turiu teisę tai žinoti. Teisę žinoti kodėl aš čia. - tvirtai tariau.
- Brangute, čia tu neturi jokių teisių. Čia tu - niekas. - pačiupo mane už riešo.
- Paleisk mane! - surėkiau.
Ir už tai jis man trenkė.
- Dar kartą pakelk balsą.. Kentėsi. Supratai? - piktai tarė.
Nieko neatsakiau.
- Aš klausiu ar supratai?! - timptelėjo už riešo.
- Taip.. - ištariau ir akyse ėmė kauptis ašaros.
- Puiku. O dabar.. - nutilo. - John. - surėkė.
Pro duris įėjo aukštas vyriškis.
- Kvietėt?
- Taip, išvesk ją ir užrakink kambarį, kad vėl nebandytų bėgti.
- Gerai. - pasakė ir priėjęs pačiupo mane už rankos.
Išsitempė mane iš kambario.
- Prašau, paleisk mane. - maldavau.
- Manai man rūpi tavo verkšlenimai? - tarė.
- Prašau, aš sumokėsiu jei reikia.
- Tu ir taip sumokėsi. - nusijuokė ir įstūmė mane į kambarį bei jį užrakino.
Atsisėdau ant grindų ir apsikabinau kelius. Skruostais jau riedėjo ašaros. Kodėl aš? Kokiam kerštui aš reikalinga? Juk aš nebeturiu nieko. Tik mamą, Alisą ir Zayn? Ne. Jo nebeturiu..
Bet dabar labiau už viską norėčiau, kad jis būtų čia. Norėčiau, kad jis mane apkabintų ir pasakytų "viskas bus gerai". Bet jo čia nėra. Aš viena. Visiškai viena..

-Zayn akimis-

Gulėjau savo lovoje ir klausiausi Liam prašymų, kad eičiau su jais visais į vakarėlį, bet deja, aš niekur nenorėjau eiti, o juolab su kažkuo bendrauti.
- Zayn, paskutinį kartą klausiu. Tikrai nenori eiti? - kalbėjo Liam.
- Ne, nenoriu. - tariau be emocijų.
- Na gerai. - atsiduso. - Tai mes jau einam, jei kas skambink.
- Gerai. - atsakiau.
Ir po kelių akimirkų išgirdau kaip užsidarė durys.
Dabar tikriausiai galvojate kas man atsitiko. Aš jau tris savaites nemačiau Amy. Man niekas nebeįdomu. Aš ištisas dienas tūnoju savo kambaryje ir guliu lovoje. Tikriausiai dabar net gi atrodau baisiai. Susivėlę plaukai, nesiskutęs. Bet man tai mažiausiai rūpi. Bet ką atiduočiau, kad tik ką nors sužinočiau apie Amy. Bet nežinau nieko. Visiškai nieko. Ir tai mane tiesiog žudo.
Suvibravo mano telefonas. Ištiesiau ranką ir paėmiau jį nuo spintelės. Atidariau žinutę.
"Susitikim." - Mila.
"Atstok, Mila." - atrašiau.
"Zayn, aš rimtai. Prašau." - atsakė ji.
Atsidusau.
"Kur?" - parašiau.
"Starbucks." - parašė.
"Gerai. Būsiu už 20 minučių." - atrašiau.
"Lauksiu." - atsakė.
Nebeatrašiau nieko. Pakilau iš lovos ir numetęs telefoną ant jos, nuėjau į vonią. Pažiūrėjau į veidrodį. Na tikrai, vaizdelis nekoks. Žinojau jog turiu dvidešimt minučių susitvarkyti tad ėmiausi darbų. Nusiskutau, nusimaudžiau, apsirengiau švarius drabužius ir susišukavau. Pačiupau telefoną ir žvilgtelėjau į laikrodį. Liko penkios minutės. Greitai apsiaviau batus, užsimečiau švarką ant pečių ir išėjau. Gerai, kad Starbucks netoli. Keli žingsniai ir aš jau čia. Įėjęs vidun, apsidairiau. Ir štai už akių užkliuvo liekna, šviesių plaukų mergina. Žinoma, tai Mila.
- Atleisk jei priverčiau laukti. - tariau priėjęs prie jos staliuko.
- Oh, ne. Aš tik ką atėjau. - šyptelėjo.
- Gerai. - atsisėdau. - Tai ko reikia?
- Pasikalbėti.
- Tai prašom, klausau. - šaltai tariau.
- Zayn, nebūk toks. Juk aš nieko nepadariau.
- Ne, Mila. Tu tikrai nieko nepadariai. Tik pasakei nesamonę ir išskyrei mane su mergina. - buvau piktas.
- Zayn, tu pasikeitei. Anksčiau tau nerūpėjo tokie dalykai.
- Man visada rūpėjo kitų jausmai. - ginčijausi.
- Netiesa. Kai gyvenai Bradforde tu buvai kitoks. Tu skaudinai žmones.
- Viena iš jų buvai tu. - tariau.
- Taip.. Norėčiau žinoti už ką? Kodėl aš? Kodėl mane palikai?
- Aš palikau? Tu gal geriau pagalvok truputį, Mila. Tai tu pabėgai, ar jau nepameni?
- Zayn, tai nebuvo tikra. Aš visada mylėjau tave.
- Taip, kur gi ne. Todėl pabėgai su mano geriausiu draugu, ar ne?
- Zayn, prašau nereikia.
- Ko tu nori, Mila?
- Atleisk man. Būkim ir vėl kartu.
- Ką? Tu gal išprotėjai? Aš nebemyliu tavęs, Mila. Viskas dingo tą akimirką kai nusprendei pabėgti.
- Zayn, bent jau atleisk man.
- Ar tau to reikia?
- Taip.
Atsidusau.
- Gerai, aš tau atleidžiu, bet nieko daugiau nesitikėk. - tariau ir pakilau iš vietos.
- Palauk. - sustabdė mane.
- Kas dar?
- Zac. Jis yra čia.
- Ir? Kas man iš to?
- Jis tavęs nekenčia, Zayn.
- Aš jo nebijau.
- O jei jis turėtų kažką kas tau rūpėtų?
- Apie ką tu kalbi?
- Atsakyk, kas būtų tada?
- Nežinau. Žiūrint kas tai yra. Bet.. Tu kažką žinai? - susidomėjau.
- Ne. Aš tiesiog norėjau tave perspėti, Zayn. Jis tau keršys, gali net neabejoti.
- Už ką tas kerštas?
- Mane. Aš visada mylėjau tave ir..
- Ir net būdama su Zac tu mylėjai mane. - užbaigiau jos sakinį.
- Taip.
- O dabar? - paklausiau.
- Kas dabar? - sutriko.
- Vis dar mane myli?
- Nežinau. Manau tai liko tik susižavėjimu. - atsakė.
- Oh. Na gerai, manau jau eisiu. - tariau.
- Gerai. Iki, Zayn.
- Iki, Mila. - pasakiau ir patraukiau link namų.
Bet.. Manyje kirbėjo noras nueiti kai kur kitur..