Catch and Hold Me (Z.M.)

6 Dalis

6 dalis

Kai kažkas pradėjo taškyti į mane vandenį. Staigiai atsisukau. Buvau priblokšta to vaizdo. Dar niekada gyvenime nemačiau tokio... Tobulo... Nuostabaus... Tvirto... Kūno. Stovėjau apšalusi, kol mane vėl aptaškė.
- Ei, ar užmigai? - sušuko Zayn besijuokdamas.
- Am... Ne. - greit atsipeikėjau, bet vis tiek negalėjau ramiai į jį žiūrėti. Jaučiau kaip pradedu raudonuoti. Greitai nusisukau nuo Zayn. Ir aišku, jis būtinai turėjo ateiti pažiūrėt, kas man atsitiko.
- Ei, kas tau? - paklausė jau žiūrėdamas į mane iš arti. Labai arti.
- Nieko. - stengiausi nežiūrėti į jį.
Jis suėmė man už smakro ir pakėlė mano galvą aukštyn, kad žiūrėčiau į jį.
- Kas yra? - paklausė.
Pamačius jo rudas akis dar labiau išraudau. O jis pradėjo juoktis.
- Kodėl raudonuoji? - paklausė juokdamasis.
- Nejuokinga. - tariau supykusi.
- Tai ko dabar jau supykai? Juk nieko tokio nepasakiau. - tarė.
- Zayn, tiesiog atstok. - bandžiau eiti kuo toliau nuo jo, bet nepavyko, jis sugavo mane už rankos ir timptelėjo link savęs, tad dabar buvau jo glėbyje.
- Zayn, paleisk. - muisčiausi.
- Ne, kol nepasakysi, kas yra? - jis buvo labai jau įsitikinęs, kad gaus iš manęs atsakymą.
- Net nesitikėk, kad pasakysiu. - tariau nusukdama galvą į šoną.
- Nori žaisti? Gerai. Nepasakysi - pabučiuosiu.
- Ką? - staiga atsisukau į jį. - Tik pabandyk.
- Tau rinktis. Kalbėk arba pabučiuosiu. - tarė su šelmiška šypšenėle veide.
- Ne, Zayn. Nieko aš tau nesakysiu.
- Tada bus bučinys. - dar labiau išsišiepė.
- Ne. Paleisk. - vėl bandžiau ištrūkti.
Jis jau artėjo prie mano lūpų. Nenorėjau, kad jis mane bučiuotų.
- Tu gražus! - pradėjau šaukti ir užsimerkiau, kad jo nematyčiau.
Išgirdau tik juoką. Atsimerkiau. Zayn buvo jau mane paleidęs ir juokėsi.
- Nejuokinga. Kvailys. - sumurmėjau ir pradėjau ant jo taškyti vandenį.
- Ei! - sušuko jis dar besijuokdamas.
Jau buvau netoli kranto, kai išgirdau Zayn šaukiat palauk, bet nekreipiau į tai dėmesio. Suklydau taip darydama, nes tuoj pat buvau pargriauta į jūrą.
- Juk prašiau palaukti. - tarė jis būdamas ant manęs.
- Nulipk nuo manęs. - pradėjau trankyti jam krūtinę.
- Baik. Kas tau yra? - suėmė man už rankų ir prispaudė jas ant žemės, šalia mano galvos.
- Paleisk. - tiek tik pasakiau.
- Nebūk tokia surūgus.
- Tu dar nepažįsti manęs ir nežinai kokia aš esu. Tad nepliurpk man nesąmonių. - išrėžiau.
- Ak, taip? Jei jau reikia tave tokią pikčiurną suvaldyt, tada bus taip. - pasilenkė ir įsisiurbė man į lūpas.
Po galais, kaip jis drįsta? O dar geriau tai, kad negaliu jo nustumti. Juk jis laiko mano rankas ir pats yra ant manęs. Po velnių. Ir apie ką aš galvojau čia eidama?
Zayn buvo nusispjaut į tai ar aš to noriu ar ne. Jis tiesiog bučiavo. Ir tai darė vis aistringiau. O aš ką? Sugalvojau kaip tai nutraukti. Atsakiau jam tuo pačiu manydama, kad jis mane paleis. Gerai, jis mane paleido, bet vos pajutau jį dar arčiau savęs ir tą šilumą nuo jo kūno, pati kaip kvailė nebegalėjau atsitraukt.
Rankomis apsivijau jo kaklą ir jis tai suprato kaip tai jog man patinka. Tada nusišypsojo ir atsitraukė. Žiūrėjo man į akis. Po šimts, ką aš sau galvojau? Susiprotėjau ir trenkiau jam antausį.
- Po velnių, kas tai buvo? - piktai žiūrėjo į mane.
- Čia už tai, kad bučiavai mane per prievartą. O dabar traukis. - šįkart lengvai jį nustūmiau nuo savęs. Atsistojau nuo žemės ir nuėjau į namelį. Pasiėmiau ir apsirengiau savo drabužius ir jau ruošiaus eiti pro duris, kai priešais mane atsidūrė Zayn. Ir vėl tas kūnas. Jaučiau kaip pradedu raudonuoti. Reikia dingti iš čia.
- Traukis, Zayn. - tariau žengdama į priekį, bet jis nesitraukė. - Zayn.
- Ne, Amy. Tu niekur iš čia neisi. - tarė ramiu balsu.
- Kaip suprast neisi? - sukryžiavau rankas ant krūtinės.
- Paprastai. Tu lieki čia.
- Nė velnio. Praleisk. - sumurmėjau ir bandžiau jį nustumt, bet jis tik lengvai mane stumtelėjo į priekį.
- Zayn. - tariau jau kiek išsigandus.
- Tu liksi čia ir taškas. - pasakė jis.
Jis buvo kaip niekada rimtas, gal netgi piktas. Man darėsi baisu. Nejau jis įsižeidė dėl to antausio? Bet juk jis pats supranta, kad jo nusipelnė.
- Zayn, išleisk mane, prašau. - vis dar nesutikau su pasilikimu čia.
- Ne. - pasakė jis ir uždarė duris bei jas užrakino, o ranktą pasiėmė su savimi.
- Ką tai reiškia? - paklausiau nustebinta tokio jo poelgio.
- Tai reiškia, kad tu lieki čia. - tarė eidamas į virtuvę.
Nuėjau paskui jį. Aš tikrai nežadu čia likti.
- Ką tu sau galvoji? - piktai tariau.
- Apie ką tu? - atsisuko į mane.
- Manai aš ramiai žiūrėsiu į tai jog tu užrakinai duris ir manęs neišleidi? - dar pikčiau tariau.
- Ai, tu dėl to. Taip, aš taip manau. - tarė, tarsi šaipydamasis.
- Baik tyčiotis. Ko tu sieki? - paklausiau.
- Aš nesityčioju. O ir tau čia bus geriau ir saugiau. - tarė nusisukdamas.
- Ką turi omenyje sakydamas saugiau? - mane paveikė tie žodžiai.
- Tiesiog būk čia ir neklausinėk. - pasakė jis.
- Ką tu žinai? Pasakyk.
- Aš nieko nežinau. Tiesiog gali būti rami? - tai nuskambėjo labiau kaip klausimas.
- Na gerai, bet ką aš čia veiksiu? - pagaliau nusileidau.
- Am... Nežinau. Ką tik nori.
- Gerai. Tada pažaiskime.
- Ką? - nustebęs atsisuko į mane. - Ką tu žaisi?
- Tiesa, drąsa.
- Dviese?
- O matai čia dar ką nors be mūsų?
- Ne. O kaip žaisime? Su nusirenginėjimu? - pakilnojo antakius ir šelmiškai šyptelėjo.
- Išprotėjai? Ne.
- Tada neįdomu. - nusisuko ir nuėjo į svetainę.
- Gerai gerai. - vėl nusileidau.
- Puiku. Kas pradeda?
- Galiu aš. - tariau atsidusdama.