Catch and Hold Me (Z.M.)

14 dalis

*RYTE*

*ĮVYKIAI AMY AKIMIS*

Prasimerkiau ir pastebėjau, kad esu man nepažįstamoje vietoje. Atsisėdau ant lovos, dar kartą apžvelgiau kambarį. Aš tikrai čia niekada nebuvau. Tai kur aš? Staiga išgirdau žingsnius link šio kambario. Išsigandau, bet neturėjau kur dingti. Tad laukiau to kas ateis. O pro duris įėjo... Zayn. Jis rankose laikė padėklą. Priėjo arčiau manęs ir prisėdo šalia, ant lovos paduodamas padėklą man.
- Labas rytas. Kaip jautiesi? - paklausė jis.
- Labas. Nežinau. Esu kiek sutrikusi po vakar vakaro. Ir, Zayn aš labai atsiprašau, kad tau melavau. - nuleidau akis į padėklą.
- Ei, viskas gerai. - pakėlė mano galvą. - Suprantu tave. Tikriausiai ir aš būčiau taip pasielgęs. Bet pažadėk man, kad daugiau nebemeluosi.
- Pažadu.
- Puiku. Na, o dabar valgyk. - šyptelėjo.
- Ačiū, Zayn. - nusišypsojau. - Jei nebūtum vakar pasirodęs, nežinau kas būtų nutikę.
- Viskas jau praeityje, nebegalvok apie tai. Bet pasakyk, kam tu ten ėjai?
- Pameni kai man skambino, kai važiavom pas mane?
- Pamenu.
- Tai man skambino tas nepažįstamasis, kuris rašė žinutes kai buvau parke. Jis pasakė jei neateisiu nukentės man brangūs žmonės. Tai aš neturėjau iš ko rinktis, kaip tik eiti. - paaiškinau.
- Aišku, bet kodėl tada nepasakei man?
- Jis sakė jog ateičiau viena. - pasakiau.
- Aš niekada nebūčiau sau atleidęs jei kas nors būtų tau nutikę.
- Zayn. - pažvelgiau į tas rudas akis.
- Ką? - tarė jis.
- Nekaltink savęs dėl to kas galėjo nutikti. Svarbiausia tai jog tu mane ir vėl išgelbėjai. - nusišypsojau.
Jis taip pat šyptelėjo.
Pavalgiau, o Zayn nei akimirkai nepaliko manęs vienos. Tada prisiminiau, kad vis dar nežinau kur esu.
- Zayn, o kur mes esam? - paklausiau.
- Tai mūsų grupės bendras namas. Ir tu esi mano kambaryje. - šyptelėjo.
- Vėl? - nusijuokiau.
- Kas vėl? - nesuprato.
- Aš ir vėl tavo kambaryje tik, kad name, o ne bute. - juokiausi.
- Aa, na taip. - nusijuokė. - Tu čia pabūk, o aš tuoj grįšiu. Gerai?
- Gerai. - pasakiau aš, o jis paėmė padėklą iš manęs ir išėjo.
Ramiai sėdėjau lovoje kai staiga suskambo mano telefonas. Žvilgtelėjau į ekraną. Tai buvo... Tas nežinomas numeris. Per kūną perėjo baimė. Vis dėl to atsiliepiau. Lėtai pridėjau telefoną prie ausies.
- Nemanyk, kad taip lengvai išsisuksi. - tarė balsas.
- Ko jums reikia iš manęs? - drebėdama paklausiau.
- Dar nesupratai? - tarsi pasišaipė.
- Apie ką jūs kalbat?
- Jei nesupratai tai ir nereikia. Žinok tai dar tik pradžia. - pasakė ir numetė ragelį.
Telefonas iškrito iš rankų. Ko jam reikia iš manęs? Juk aš nieko blogo nepadariau. Ir ką reiškia "Tai tik pradžia"? Kas dar manęs laukia?
Staiga pro duris įlėkė Zayn, o aš net krūptelėjau.
- Kas tau? - paklausė jis jau būdamas šalia manęs.
Negalėjau pratarti nei žodžio. Tiesiog pradėjau verkti. Kodėl dabar? Kodėl man taip nutiko? Rankomis užsidengiau veidą ir vis labiau verkiau. Pajutau kaip Zayn stipriai mane apkabina.
- Amy, kas yra? - paklausė.
- Jis vėl skambino. - tariau verkdama.
Tikriausiai Zayn marškinėliai jau buvo šlapi nuo mano ašarų.
- Ką? Ko jam dar reikėjo? - tarė Zayn.
- Jis sakė jog tai dar tik pradžia. - tvirčiau įsikibau į Zayn.
- Amy, neverk. Viskas bus gerai. Aš niekada tavęs nepaliksiu. Jis negalės tau nieko padaryti, nes aš to neleisiu. - ramino mane.
- Zayn, aš bijau. Bijau, kad tau kas atsitiks. - pakėliau akis į jį.
- Man viskas bus gerai, Amy. Nesijaudink, manęs jis nepalies, o tavęs taip pat. - tarė žiūrėdamas man į akis.
- Vistiek, aš bijau.
- Nebijok. - pasakė ir švelniai prisitraukęs mane artyn pabučiavo.
Tai mane šiek tiek nuramino. Zayn buvimas šalia mane ramino. Jis kažkaip teigiamai mane veikė. Būnant su juo nesinorėjo liūdėti. Nes galbūt nenorėjau, kad liūdėtų ir jis. Dabar žinau jog nesigailiu jį sutikus. Jis išgelbėjo mane nuo mirties. Tai buvo kvaila mintis, bet tik per ją sutikau Zayn. Tai juokinga, bet toks likimas.
- Klausyk, gal nori susipažint su vaikinais? - paklausė Zayn.
- Na, manau galiu. - vos šyptelėjau.
- Tada gerai, eime. Jie visi apačioje.
- Gerai. - pasakiau ir Zayn paėmęs mane už rankos pradėjo vestis.
Lipant laiptais girdėjosi vaikinų juokas ir draugiški šūksniai. Nulipus žemyn pamačiau keturis vaikinus susėdusius ant sofutės priešais televizorių ir žiūrinčius futbolą.
- Vaikinai, tai Amy. - kreipėsi Zayn į juos ir pristatė mane.
Jie visi atsisuko į tą pusę, kur buvome aš ir Zayn. Atėjo prie mūsų ir pradėjo prisistatinėti.
- Labas, aš Liam. - tarė vienas iš jų.
- Aš Niall. - tarė mielas blodinukas.
- Aš Louis. - tarė vaikinas su dryžuota bliuskute.
- Aš Harry, mane tikriausiai jau žinai. - tarė garbanius.
Aš visiems nusišypsojau.
- O žinai, Zayn, ji tikrai graži. - tarė nusijuokdamas Harry.
- Harry. - tarė Zayn.
- Bet tikrai, Zayn. Turi gerą skonį. - pasakė Louis.
- Baikit. - nusijuokė Zayn.
O aš tuo tarpu raudonauvau. Dar niekada gyvenime manęs negyrė tiek vaikinų.