Catch and Hold Me (Z.M.)

29 dalis

Maždaug po 3 minučių ėmė lyti vis smarkiau. Jaučiau kaip greitai permirksta mano drabužiai. Ir jau buvau pavargusi dėl bėgimo, bet Zayn vis kartojo, kad jau nebetoli ir mes pabėgsim. Nesuprantu, iš kur pas jį tiek jėgų, o juolab pas tą apsauginį? Tiesą pasakius jau seniai galėjau nustoti bėgusi ir palikti Zayn, juk aš už tvoros. Bet.. Aš myliu jį, todėl jo tikrai nepaliksiu.
- Ar dar toli, Zayn? - paklausiau jo iš paskutiniųjų stengdamasi dar bėgti.
- Jau nebe. - tarė.
- Aš jau nebegaliu, Zayn. Aš nebeturiu jėgų. - suinkščiau.
- Dar truputį, Amy. Jau nebedaug liko ir mums pavyks. - pasakė.
Nieko neatsakiau tik sukaupiau visas jėgas kiek tik turėjau ir kiek galėdama pradėjau bėgti kuo greičiau ir kuo arčiau tikslo. Ir tada pamačiau artėjančią tvoros.. Pabaigą? Kas per velnias?
- Zayn, ten pabaiga! - sušukau.
- Žinau. - atsakė.
Vos pribėgus tvoros galą sustojau. Net nesuprantu kaip dar pastoviu ant kojų. Bet labiausiai buvau nustebinta Zayn veiksmų. Jis tiesiog įsikibo į tvoros apačią ir lengvai praslydo tarp jos ir žemės per kažkokį čia esantį tarpą.
- Wtf?! - garsiai išsireiškiau spoksodama į Zayn.
- Vėliau. - nusijuokė ir vėl pačiupęs mane už rankos ėmė bėgti link miško.
Nejau vėl? Bėgti? Aš tuoj numirsiu! Ir pagaliau jis nustojo bėgti ir atsistojo už didelio medžio. Tada žvilgtelėjo pro jo šoną ir tyliai sukikeno.
- Mes pasprukom. - džiugiai tarė vis dar žiūrėdamas ten kažkur..
Aš tik pavarčiau akis ir bandžiau normaliai kvėpuoti. O tai tikrai sunku. Jaučiuosi taip lyg būčiau bėgusi 10 km be sustojimo. Net nepajutau kaip susmukau ant žemės. Sunkiai galėjau kvėpuoti. Ir tai jau ne pirmas kartas. Zayn lėtai atsisuko į mane ir pamatęs mane ant žemės puolė prie manęs.
- Amy! Dieve mano, kas tau?! - jis buvo išsigandęs?
- Man viskas gerai. Tiesiog sunku kvėpuoti. Niekada tiek nebėgau. - sunkiai šyptelėjau.
- Tiesiog nepamiršk kvėpuoti. - taip pat vos šyptelėjo.
Linktelėjau, bet tada pajutau kaip ima suktis galva ir šiek tiek aptemo akyse.
- Zayn. - tariau ir viena ranka susiėmiau už galvos, o kita ranka įsikibau į Zayn.
- Kas? Kas yra? - sunerimo.
- Aš nesuprantu. Man atrodo man vis dar trūksta oro ar kažko.. - neužbaigiau sakinio, nes Zayn pertraukė mane.
O gal reikėtų sakyti pabučiavo? Šįkart visai nesitikėjau šito bučinio. Bet akimirksniu jutau kaip viskas gerėja. Jaučiausi daug geriau. Bet prisiminiau ir tai ko tikriausiai dabar nenorėčiau prisiminti. Harry ir bučinys. Tai staiga privertė mane atsitraukti nuo Zayn. Žiūrėjau į jį kažkiek sutrikusi.
- Ačiū. - tepasakiau.
- Kodėl tai nutraukei? - paklausė.
Sunkiai nurijau seiles ir galvojau ką jam pasakyti.
- Aš.. Na.. - ėmiau strigti.
- Tiek to. - tarė Zayn ir atsistojo nuo žemės.
Ištiesė ranką man. Aš šyptelėjau ir įsikibau į jo ranką. Tada jis truktelėjo mane į save ir aš greit atsidūriau jo glėbyje. Šiek tiek pasimečiau.
- Zayn.. - tariau.
Jis nieko nesakė tik įdėmiai žiūrėjo į mano akis. Aš to neiškenčiau todėl pasukau galvą į šoną, bet.. Zayn pirštų galiukais suėmė mano smakrą ir lėtai atsuko mano veidą į savąjį. Tada vos vos kilstelėjo mano galvą viršun, kad žiūrėčiau tiesiai į jo rudas akis. Jis kelias minutes taip stebėjo mano akis. Atrodė jog bando kažką įžvelgti. Tik sunku pasakyti ką. Ir net nesupratau kaip, bet jis lėtai pasilenkė ir palietė mano lūpas savosiomis.
Atrodo tada pamiršau viską. Jaučiau tik Zayn šilumą nuo jo kūno esančio taip arti manęs ir dar šį bučinį, kuris dabar jungia mus. Aplinkui buvo tuščia. Dvelkė ramuma. Tik tiek, kad lijo lietus ir tiek aš tiek Zayn buvome šlapi. Bučinys lietuje.. Kai tai pasibaigė Zayn vis dar stebėjo mane, o tada paėmė mane už rankos.
- Mums reikėtų namo. - tarė.
- Taip.. - tyliai ištariau.
Jis šyptelėjo ir mes pradėjom eiti. Vėl gi kažkur. Nes aš nežinojau kur.
- Kada to išmokai? - paklausiau sėdėdama prie židinio ir bandydama sušilti.
- Ko? - paklausė paduodamas man puodelį karštos arbatos ir prisėsdamas šalia.
- Na to ką padarei ten su ta tvora ar kaip ten pasakyt? - susipainiojau.
- Aa, to.. Na tai nuo vaikystės. - atsakė.
- Tu niekada man nepasakojai apie savo vaikystę. - gurkštelėjau arbatos.
- Na, kad nėra ko pasakoti. - tarė.
- Na jau, Zayn. Papasakok. - šyptelėjau.
- Ak.. - atsiduso. - Vaikystėje aš nebuvau labai geras vaikas, Amy. - pradėjo.
- Koks tu buvai? - susidomėjau.
- Aš buvau panašiai toks kokią radau tave ant tilto, o gal net ir blogiau. - tarė nusukdamas žvilgsnį į grindis.
- Kad ir kokia tavo gyvenimo istorija yra, aš noriu ją žinoti, Zayn. - jo akys akimirksniu nukrypo į mane. - Aš noriu tai žinoti. Tu žinai apie mane viską, o aš apie tave beveik nieko, išskyrus One Direction grupę, kurioje dainuoji. - šyptelėjau.
Ir atrodo mano žodžiai jį šiek tiek nuramino, nes pastebėjau mažytę šypsenėlę jo veide.
- Na.. Visų pirma tu žinai, kad aš visada negyvenau Londone, taip? - pradėjo.
- Na, tikriausiau. - nusijuokiau. - O kur tu gyvenai?
- Bradforde. Tai mano gimtasis miestas. - kalbėjo su šypsena veide. - Iš tiesų tai jis nėra labai jau didelis. Žinojau kiekvieną to miestelio vietą, kiekvieną lopinėlį.
- Tai kodėl ten nebegrįžti? - paklausiau.
- Nežinau. - atsiduso. - Tiesiog.. Viskas pasikeitė.. Aš pasikeičiau.. Mes visi pasikeitėm.
- Ką turi omenyje sakydamas visi? - smalsavau.
- Na, ten liko mano šeima. - tarė kiek nuliūsdamas.
- Ei.. - uždėjau ranką ant jo peties. - Nenusimink. Juk mes ją aplankysime kartu. - šyptelėjau.
Jo akyse galėjau įžiūrėti dalelę džiaugsmo, bet nepaisant to jis vistiek buvo nelaimingas.
- Aš turiu tris seseris. - pasakė jis.
- Oh, tai tikriausiai daug. - šyptelėjau.
- Nelabai. Tiesą sakant pasiilgau savo jauniausios sesutės. Aišku kitų taip pat, bet jos labiausiai.
- Ak, Zayn. - padėjau arbatos puodelį ant staliuko šalia ir apsikabinau Zayn.
Jis taip pat mane apsikabino viena ranka, nes kitoje laikė savo arbatos puodelį.
- Bet kodėl tu sakei jog nebuvai geras vaikas? - domėjaus.
- O kaip galiu būti geras? Jei net pravardė kokia.. Bradford Bad Boy. - tarė Zayn.
- O ką? Visai gerai. - nusijuokiau.
- Eik jau, nejuokauk. - padėjo savo puodelį ant staliuko. - Nors realiai galbūt man tai visai patiko.
Susijuokiau iš to kaip greitai keičiasi jo nuomonės. O jis pasižiūrėjo į mane rimtu žvilgsniu.
- Ką? - juokiausi.
- Nieko. - tarė ir pargriovė mane.
- Zayn, ką tu darai? - negalėjau nustoti juoktis.
- Nieko. - uždėjo savo rankas ant mano liemens.
- Ir vėl? - kilstelėjau antakį.
Jis papurtė galvą, o tada.. Ėmė mane kutenti. Per visą namą sklido garsus juokas. Tiek mano, tiek Zayn.
- Baik. - muisčiausi ir juokiausi.
- Nea. - nusijuokė.
- Zy.. - suzyziau.
- Iš kur tu tai sugalvojai? - liovėsi mane kutenti.
- Būtent, kad sugalvojau. - sukikenau.
- Dar niekas nėra manęs taip vadinęs. - tarė.
- Na, tada aš esu pirmoji. - išsišiepiau.
Jis tik pavartė akis ir nulipo nuo manęs, o tada atsigulė ant grindų šalia manęs.
- Tai dabar spoksosim į lubas? - paklausiau.
- O ką siūlai? - pasisuko į mane.
- Na, galėtum pratęsti pasakojimą apie save. - tariau.
Jis sunkiai atsiduso.
- Man sunku. - pratarė. - Sunku pasakyti koks buvau, nes nebuvau angelėlis.
- Tu ir dabar ne toks. - nusijuokiau.
- What?
- Taigi tu įsilaužei į kažkokią teritoriją ir langą išdaužei, o apie tokius dalykus kaip, kad priverti mane pasiduot tai nei nekalbu. Tu tikrai blogas berniukas. - nusijuokiau.
- Ei! - kumštelėjo mane. - Tai nėra taip jau blogai.
- Ar gali būti blogiau?
- Gali. - nutilo.
Atrodo jis bandė susikaupti. Pirmą kartą mačiau jį tokį sunerimusį. Jis giliai įkvėpė ir iškvėpė.
- Aš vartojau. - tyliai pasakė.
- Ką? - sutrikau.
- Aš buvau narkomanas. - pasakė garsiau.
Nurijau seiles. Jis? Narkomanas? Niekada nebūčiau taip pagalvojus. Jis atrodo visai kitoks nei tie, kurie vartoja.
- O dabar? - paklausiau.
- Kas?
- Vartoji?
- Ne.
Lengviau atsidusau.
- Bet kaip? Kaip tu atsikratei priklausomybės?
- Aš nežinau, tiesiog atradau jėgų ir dabar bandau padėti kitiems su tokia pat problema. - tarė.
- Pavyzdžiui, man? - tariau.
Jis iš karto vėl atsisuko į mane.
- Kodėl taip manai? - paklausė.
- Nes.. Aš juk bandžiau nušokti nuo tilto.
- Tai ne tas pats.
- Bet panašu. Ir juk tu pameni kokia aš tada buvau..
- Apsirūkius, gėrus ir užvartojus. Taip, pamenu. - pasakė.
- Būtent, tokia buvau, o dabar? Dabar tavo dėka kabinuosi į gyvenimą ir vėl.
Jis šyptelėjo.
- Tada galima sakyti, kad padedu ir tau. Tik skirtumas tas, kad tu mano mergina.
Nusišypsojau.