Catch and Hold Me (Z.M.)

13 dalis

*PO 30 MINUČIŲ*

- Tai pasimatysim rytoj? - paklausė Zayn.
- Taip, tikriausiai. - atsakiau.
- Tai iki.
- Iki. - jau lipau iš automobilio, bet Zayn sulaikė mane už rankos.
- Kas? - paklausiau atsisukus į jį.
- Tai... - pasilenkė ir pabučiavo. - Myliu tave.
- Aš irgi myliu tave. - šyptelėjau ir pagaliau išlipau.
Uždariau dureles ir palaukiau kol Zayn nuvažiuos. Tada greit nubėgau į namus.
- Jau grįžai? - pasigirdo mamos balsas.
- Aha, bet tuoj išeinu. - tariau ir nubėgau laiptais į viršų.
Persimoviau batelius į convers'us. Juk negaliu žinoti, gal man reikės bėgti. Tad atsarga gėdos nedaro. Į rankinę įsimečiau dujų balionėlį tam atvejui jei reiktų gintis. Nulipau žemyn, pasiėmiau striukę, nes buvo šaltoka ir jau gan tamsu.
- Iki, mama. - tariau ir išbėgau laukan.
Žvilgtelėjau į laikrodį. Jis rodė 19:45. Vadinas dar turiu 15 minučių. Per 10 minučių pasiekiau parką. Liko 5 minutės iki 20h. Prisėdau ant to pačio suoliuko, kur buvau praeitą kartą ir laukiau. Pamačiau kažkieno šešėlį šalia savęs. Pasisukau. Tai buvo tamsus vyro siluetas. Atsistojau nuo suoliuko.
- Tai vis dėl to atėjai. - tarė jis.
- Taip, bet ko jums reikia iš manęs?
- Man reikia, kad eitum su manim. - pasakė ir pagriebęs man už riešo pradėjo temti.
- Ei, palaukit. Aš niekur neisiu. - spyriojaus.
- Eisi.
- Ne. Ir paleiskit mane.
- Patikėk tu nenorėtum pamatyti kas gali tau nutikti jei manęs neklausysi. - piktai ištarė.
Aš sustingau vietoje. Po velnių, man tikrai nėra saugu likti čia su juo. Ir dar aš negaliu įžiūrėti jo veido. Tai didelė problema.
- Nagi, judinkis. - timtelėjo mane.
- Paleiskit mane, man skauda! - sušukau aš.
- Taip ir turi būti. - pasakė jis. - O dabar einam. - tempė toliau, o aš vistiek priešinausi.
Bet staiga...

*ĮVYKIAI ZAYN AKIMIS*

Vos tik paleidau Amy prie namų pats nuvažiavau namo. Grįžus namo man ramybės vis nedavė tas Amy susitikimas. Kas per susitikimas gali būti tokiu metu ir dar parke? Ir iš vis kažkaip keistai ji elgėsi. Greitai pavalgęs ir persirengęs išskubėjau į parką. Nusprendžiau patikrinti kur išėjo Amy. Eidamas vis žiūrėjau į laikrodį, kad tik nepavėluočiau. Jau buvau netoli parko ir išgirdau balsus. Teisingiau prašymą paleisti. Priartėjęs prie parko pamačiau Amy. Kažkoks vyras ją tempėsi su savimi. Minutę stebėjau kas vyksta, bet vos tik Amy sušuko "Paleiskit mane, man skauda" nesusilaikiau. Pribėgau prie to vyro ir tvojau jam į veidą. Jis paleido Amy ir parkrito ant žemės. Aš greitai čiupau Amy ranką ir sušukau:
- Bėgam!
Ji dar stovėjo kaip įkalta. Buvo nustebinta to kas įvyko. Bet tam nebuvo laiko. Timtelėjau ją ir ji atsikvošėjus pradėjo bėgti kartu su manimi. Tada už savęs išgirdom to vyro balsą.
- Gaudykit juos! - sušuko jis.
Mačiau, kad Amy išsigando. Nepaisant to bėgom toliau. Girdėjau kaip kažkas bėga už mūsų. Pasukęs galvą atgal pamačiau du tvirto sudėjimo vyrukus. Jei jie mus pagaus, mums bus riesta. Staiga pajutau kaip Amy sustojo. Greit atsisukau ir priešais mus pamačiau dar du tokius pat kaip tie kiti du vyrukus. Mažai trūko, kad jie mus sučiuptų, bet laiku spėjau timtelti Amy savo pusėn ir mes bėgom toliau. Dabar mus vijosi jau keturi vyrai. Kaip išsisukti? Staiga prie mūsų privažiavo automobilis pastodamas mums kelią. Atsidarė langas ir ten buvo Harry.
- Greičiau, lipkit. - tarė jis atidarydamas dureles.
Mes greitai įlipom į Hazzos automobilį ir nuvažiavom. Abu su Amy vos atgavom kvapą. Tik dabar galėjom atsipūsti po tokio bėgimo.
- Kas tai buvo? Kodėl jie jus vijosi? - paklausė vairuodamas Harry.
- Nežinau, Harry. - pasakiau. - Bet kaip tu čia atsiradai?
- Man paskambino Niall ir pasakė jog matė kažką panašaus į tave bėgantį nuo keturių gerai sudėtų vyrukų, bet kadangi tamsu tai jis nebuvo įsitikinęs ar tai tu. O aš nusprendžiau patikrinti ir štai pasirodo Niall neklydo. Tai taip aš ir atsiradau čia. - paaiškino jis.
- Aišku. Ačiū tau Harry, jei ne tu tai nežinau kaip mes būtume išsigelbėję. - padėkojau.
- Nėra už ką. Juk mes kaip broliai, privalom padėti vienas kitam. - pasakė.
Atsidusau ir susmukau savo vietoje. Pasisukau į Amy. Ji tiesiog sėdėjo kaip sustingusi. O aš norėjau suprasti, kodėl ji man melavo? Kodėl nepasakė tiesos?
- Amy. - kreipiausi į ją.
Ji atsisuko į mane. Jos akys buvo pilnos ašarų.
- Amy, viskas gerai. Tai pasibaigė. Mes saugūs. - pasakiau aš, o ji puolė man į glėbį ir ėmė verkti.
- Zayn, aš labai atsiprašau, labai labai atsiprašau, kad tau melavau. - pro ašaras tarė ji.
- Viskas gerai. Neverk. - apkabinau ją ir glosčiau jos galvą.
- Kas jai? - paklausė Hazza.
- Tu tik vairuok, Harry. Aš vėliau tau viską papasakosiu. - tariau aš.
- Gerai, Zayn. - pasakė jis.
Amy vis dar verkė. Stengiausi ją nuraminti. Ir po kiek laiko man pavyko. Ji nurimo ir užmigo mano glėbyje.