Catch and Hold Me (Z.M.)

47 dalis

(Soundtrack: Ruelle - Monsters)

Jau kelias naktis iš eilės pabusdavau klykdama iš siaubo. Tas pats košmaras kartojosi kiekvieną vakarą ir ši naktis nebuvo niekuo išskirtinė nebent...
Vėl pabudau rėkdama ir taip prižadindama Zayn.
- Meile, ar viskas gerai? - jis raminančiai glostė mano nugarą.
Nepasakojau jam nieko, kas mane kamuoja. Tvirtinau, kad viskas gerai ir čia tik paprastas košmaras. Tačiau Z nežino jog to priežastis Zac mirtis. Mintis, kad kažkam atėmiau gyvybę, persekios mane dar ilgai.
- Aš tik nueisiu įsipilti vandens, - tariau kiek šyptelėjusi.
Abejoju ar mažas šypsnys gali paslėpti nemigos ir nuovargio požymius. Manau, Zayn anksčiau ar vėliau supras kas ne taip, o kai taip nutiks turėsiu kreiptis pagalbos, nes viena su tuo nebesusitvarkysiu.
Išlipau iš lovos ir apsivilkau chalatą. Palikau Z tiesiog ramiai gulėti, mat jo žaizda dar nėra gerai sugijusi. Tai dar viena iš priežasčių kodėl nenoriu jo apkrauti savo bėdomis. Nerimas tikrai nepadės greičiau sugyti.
Kai apsilankėme pas Z vaikystės laikų draugą, šis pasiūlė kurį laiką pasilikti jo namuose, mat kol kas atrodo jog čia saugiausia vieta, nes neaišku ar mūsų ieško Zac pakalikai. Visgi šiąnakt Nathaniel ir Aisha išvažiavo romantiškai praleisti vakarą dviese kažkokiame viešbutyje, todėl dideliame name likome tik Zayn ir aš.
Ranka perbraukiau per plaukus, mintyse vis dar kaustoma košmaro. Labiau susisupau į chalatą, kai mano pėdos pajuto šaltas virtuvės plyteles. Įjungiau blankią šviesą ir nuėjau pripildyti stiklinės vandeniu. Kai išgėriau jos turinį, pajutau skersvėjį. Ar čia tikrai taip šalta ar aš vis dar sapnuoju?
Padėjau stiklinę atgal į spintelę ir išjungiau šviesą. Ketinau grįžti į kambarį, tačiau šiurpuliukai perbėgo visu kūnu, kai iš nugaros pajutau prisispaudžiant kažkieno kūną ir viena ranka greitai apglėbė mano liemenį. Nespėjau nė sureaguoti, kai delnas užspaudė mano burną jog negalėčiau šaukti. Jaučiau karštą kvėpavimą ant savo kaklo, tuomet pradėjau muistytis. Iš kur čia atsirado šis žmogus?
Bandžiau priešintis, bet tuomet buvau apsukta ir žvelgiau užpuolikui tiesiai į jo tamsias akis, mat veidą slėpė kaukė. Mano kūnas iš karto aptirpo, kai suvokiau jog jau esu mačiusi šį žvilgsnį. Tai Zac žvilgsnis...
Vaikinas vis dar laikė delnu užspaudęs mano burną ir tvirtai prispaudęs mane prie savo kūno. Jis priartėjo prie mano ausies, kuomet mano širdis rodės iššoks lauk dėl jaučiamos baimės.
- Žinau ką padarei ir už tai sumokėsi...
Po šių žodžių pajutau peilio ašmenis, lėtai ir su didžiausiu skausmu, suvaromus tiesiai į pilvo sritį. Tą akimirką pradėjau rėkti, nors ir negalėjau...
Pašokau iš vietos, nes kažkas mane judino. Greitai apsidairiau ir viskas ką mačiau tai tik Zayn.
- Amy, kas dedasi? - paklausė jis.
Žvelgiau į jį, kai ranką pridėjau prie savo pilvo. Žaizdos nebuvo, tačiau viskas buvo taip tikra... Nejau dabar košmarai bus tokie tikroviški?
- Tu klykei kaip ir kiekvieną naktį, tačiau šįkart kažkas buvo kitaip... - susimąstė.
- Ne, man viskas gerai, - neigiau.
- Meile... - jis žvelgė kažkur kitur.
Palenkiau galvą ir išvydau savo rankas, kurios buvo suteptos raudonai. Pašokau iš lovos ir nieko netarusi pasileidau bėgti į virtuvę, nors Zayn ir šaukė mane.
Įjungiau šviesą, tačiau nieko keisto čia nebuvo. Paėjau porą žingsnių toliau, vedama kažkokio jausmo artėjau prie virtuvėje esančių durų, vedančių į lauką. Pasukau užraktą ir nulenkiau rankeną, pastūmiau duris, tačiau tą pačią akimirką į virtuvę įžengė Z.
- Amy, ką tu darai? - paklausė jis.
Tačiau aš nesureagavau, tik pravėriau duris ir žengiau į lauką, kur lijo lietus ir mano basos kojos palietė šlapias plyteles. Paleidau duris ir jos užsidarė po manęs. Pasukau galvą į vieną ir į kitą kiemo pusę ir tik vienoje mano akys užkliuvo už kažkokios lentos. Ėjau arčiau ir man visai neberūpėjo, kad mano rūbai permirko nuo lietaus. Giliai įkvėpiau ir pastūmiau lentą. Tą pačią akimirką nespėjau susilaikyti, kai pradėjau šaukti ir atšokusi atgalios parkritau ant purvinos žemės. Girdėjau kaip paskubomis lauke atsidūrė ir Zayn, tardamas mano vardą su išgąsčiu balse. Tačiau viskas, ką mačiau tai buvo vaikino kūnas priešais mane, su durtine žaizda pilvo srityje...
Aš žvelgiau tai į savo rankas, tai į vaikiną, kuris buvo kiek panašus į Zac. Nesuprantu, kas darosi su mano gyvenimu?
- Amy, - Z priklaupė prie manęs ir bandė pastatyti mane ant kojų. - Nežinau iš kur tai, tačiau tai negali būti tavo darbas, - tikino jis.
- Aš nežinau kaip tai nutiko... - sumurmėjau, kai ašaros ritosi mano skruostais.
- Tai ne tu, negali būti tu, - jis netikėjo tuo, ką mato.
- Aš... - giliai įkvėpiau. - Sapnavau tai, tik jo vietoje turėčiau būti aš, - ištariau.
Zayn akimirką žvelgė į mane lyg į pamišėlę.
- Nesąmonė, Amy. Nekalbėk taip, prašau, - jis žiūrėjo į mane.
- Zac... - ištariau to išgamos vardą. - Jis pavertė mane lunatikuojančia žmogžude, - nelinksmai nusijuokiau.
- Meile, tu mane šiek tiek gąsdini, - tarė.
- Kaip jauteisi tu, kai pirmąkart kažką nužudei, Zayn? Turėtum suprasti, kad ši kaltė mane smaugia iš vidaus. Atėmiau žmogui gyvybę, net jei jis ir buvo to vertas, negaliu gyventi žinodama jog kažkas mirė nuo mano rankos. Kiekvieną naktį išgyvenu tą patį košmarą, kuriame asmuo kaip Zac žudo mane ir šiąnakt šis vaizdas buvo labiausiai tikroviškas. Matai, ką aš padariau? Net nežinau iš kur šis vaikinas čia atsirado, bet aš padariau tai, kas buvo košmare vykdyta man, - išsakiau viską.
- Nežinojau, kad taip jautiesi... Kodėl iš karto visko nepasakei? - sunerimo.
- Pažiūrėk į save, tu dar tik sveiksti, manai norėjau, kad jaudintumeisi dėl kažkokių košmarų? - giliai kvėpavau.
- Tai ne tik košmarai, Amy, šiąnakt jie virto realybe, - jis žvelgė į kūną.
Ir aš pažvelgiau į vaikino kūną. Tikriausiai jis buvo niekuo dėtas žmogus. Šįkart nužudžiau nekaltą.
- Jei jis čia, vadinasi ne be priežasties, - lyg supratęs mano mintis, tarė Z. - Jis negalėjo užklysti atsitiktinai, neabejoju, kad tai Zac pakalikas.
- Tai nekeičia fakto, kad aš jį nužudžiau, - priminiau.
- Ne, tačiau jis būtų tai padaręs tau, o vėliau ir man, - įspėjo. - Zac žmonės šaltakraujai žudikai, Amy. Ir tau pasisekė, kad apsigynei ir laimėjai šią kovą. Neturi dėl ko gaužtis, nes dabar tai taps kasdienybe, jei reikės kovoti už savo gyvybę, tai taip ir daryk, nesvarbu kiek toli reikės nueiti, supratai? - jis žvelgė į mane.
Linktelėjau, nors viduje vis dar jaučiausi sumišusi. Kaip Zayn gali būti toks ramus? Jis greičiausiai turėtų mane palikti, tačiau jis čia su manimi ir skatina žudyti jei to reikės? Aš visiškai pasimetusi...
- Tai kova už išgyvenimą.
Z žodžiai nuskambėjo taip, tarsi būtume negyvenamoje saloje. Tačiau iš dalies jis teisus. Arba mes, arba jie...

×××××
Taigi, radau šiek tiek laiko naujai daliai parašyti, tad palieku ją jūsų teismui. ;)
-Nessa