Catch and Hold Me (Z.M.)

18 dalis

Sėdėjau ligoninės priimamajame. Nežinau ar spėjau ar ne. Laukiu kol ateis gydytojai ir ką nors man pasakys. Bent ką nors, bet nieko. Valandos slenka taip lėtai, o aš nieko nežinau apie savo Amy. Visiškai nieko.
Pamačiau einant gydytoją. Ir greit prišokau prie jos.
- Kaip ji? - iš karto paklausiau.
- Pacientė labai silpna ir suprantama kodėl.
- Na taip, perpjautas riešas. - tyliai ištariau nuleisdamas galvą žemyn.
- Ne tik tai. - gydytoja išgirdo ką sakiau.
- Kas dar? - greit pakėliau akis.
- Pacientė neteko daug kraujo.
- Tiek žinau.
- Ir tai ne dėl perpjauto riešo.
- Kaip tai? Aš maniau..
- Tiek daug kraujo nebūna kai perpjaunamas riešas.
Manyje kirbėjo baimė. Žinojau, kad kažkas blogai.
- Pasakykit man, kas atsitiko? - neiškenčiau.
- Pacientė neteko neseniai užsimezgusio vaisiaus.
Susmukau ant kėdės. Mano akys pasidarė tarsi stiklinės, žiūrėjau į vieną tašką.
- Ką jūs pasakėt? - vos girdimai ištariau.
- Labai jus užjaučiu. Juk jūs tėvas? - paklausė.
Nieko neatsakiau. Nežinojau ką turėčiau pasakyti. Manyje kažkas nutrūko. Kaip? Kaip tai galėjo nutikti? Pirma to neturėjo būti, mes neplanavom. Juk saugojomės. Bet mes norėjom kažkada turėti vaikų. Bet ne dabar. Bet visa šitai mane pribloškė. Pirmas mano vaikas ir jo.. Nebėra.. Taip neturėjo nutikti. Kodėl? Dieve, už ką? Aš vistiek būčiau jį auginęs. Kodėl tai nutiko?
- Ar jums viskas gerai? - paklausė gydytoja pažiūrėjus į mane.
- Atleiskit, bet aš negaliu tuo patikėti. - tariau.
- Tikrai užjaučiu. Ir man labai gaila dėl to ką pasakysiu dabar. - kalbėjo toliau.
Pakėliau galvą į gydytoją.
- Ar gali būti blogiau? - ištariau.
Gydytojos veide pasirodė nerimas. Ji delsė sakyti tai apie ką užsiminė.
- Tai netylėkit, sakykit gi pagaliau. - pratrūkau.
Dabar vos nešaukiau.
- Ji nebegalės turėti vaikų.
Aš sustingau. Kodėl šitiek nelaimių užgriuvo mane ir Amy? Pirma tas kažkoks tipas, tada Harry, o dabar šitai. Mano gyvenimas griūva kas minutę.
- Labai užjaučiu. - tarė gydytoja ir paliko mane vieną.
Pakilau nuo kėdės. Priėjau prie Amy palatos durų. Sustojau. Eiti ar dar palaukti? Prikandau lūpą. Suspaudžiau kumščius ir trenkiau į sieną esančią šalia durų. Per ranką perėjo tvinkčiojimas. Šioks toks skausmas. Atsirėmiau į sieną ir nuslydau ja žemyn.
- Kodėl? - sušnibždėjau panardindamas galvą į kelius.
Akyse kaupėsi ašaros. Kaip aš turėsiu visa tai pasakyti Amy? Pasėdėjęs keletą minučių, lėtai atsistojau. Vis dar jaučiau tvinkčiojimą rankoje. Bet man tai nerūpėjo. Nusivaliau ašaras ir giliai įkvėpęs bei iškvėpęs atidariau Amy palatos duris. Įėjau vidun. Praėjau mažytį koridoriuką. Pažvelgiau Amy pusėn. Ji dar miegojo. Priėjau prie jos, pasilenkiau ir pabučiavau ją į kaktą. Tada pasiėmiau kėdė ir pasidėjęs šalia Amy lovos atsisėdau į ją. Akyse vėl kaupėsi ašaros. Kaip tai pasakyti jai?
Galvojau ką man daryti. Bet mane suėmė miegas. Juk jau buvo naktis. Paėmęs telefoną parašiau Liam.
"Pasakyk kitiem, kad šiąnakt liksiu ligoninėj su Amy."
Gavau žinutę atgal.
"Ligoninėj? Kodėl ten? Nejau jai taip blogai?" - klausė draugas.
"Taip, blogai. Bet rytoj viską papasakosiu. Labanaktis." - atrašiau.
"Gerai. Laikykis. :) Labanakt." - atrašė jis.
Vos sugebėjau išspausti menką šypseną dėl Liam žinutės. Įsikišau telefoną atgal į kišenę. Pasirėmiau alkūne į Amy lovą, žiūrėjau į ją. O mano akys vis labiau merkės. Net nepajutau kaip nugrimzdau į gilų miegą.

*RYTE*

*AMY AKIMIS*

Išgirdau čiulbant paukščius. Lėtai atmerkus akis, pamačiau, kad esu ligoninėj. Vis dėl to Zayn suspėjo mane atvežti. Pasukau galvą dešinėn ir išvydau Zayn. Jis miegojo padėjęs galvą prie manęs ant lovos krašto. Nusišypsojau. Atrodo jis nepaliko manęs nei akimirkai. Uždėjau ranką ant jo galvos ir suvėliau jo plaukus. Jis krustelėjo. Pakėlė užsimiegojusias akis į mane.
- O tu jau pabudai. - tarė jis vos šyptelėdamas.
- Miegojai čia visą naktį? - paklausiau.
Jis linktelėjo. Aš nusijuokiau.
- Gi nereikėjo, juk man viskas gerai. - tariau.
Staiga iš jo veido dingo šypsena. Kad ir kokia maža ji buvo, ji dingo. Kažkas blogai.
- Kas nutiko? - paklausiau.
- Aš turėčiau tau kai ką pasakyti, Amy. - rimtai tarė jis nuleisdamas galvą.
- Ką? Aš klausau. - pasakiau.
- Tu.. - jo balsas ėmė drebėti. - Tu.. Netekai.. - darė pauzes tarp žodžių.
- Zayn, juk viskas gerai. Aš žinau, kad netekau daug kraujo, bet man jau viskas gerai. Tad nusiramink. - tariau paliesdama jo veidą.
Jo veidas buvo šlapias. Atitraukiau ranką.
- Zayn.. - tariau.
Jis pakėlė galvą į mane. Jis verkė. Jo veidu riedėjo ašaros.
- Kas yra, Zayn? - tariau nieko nesuprasdama.
- Mes nebeturėsim vaikų. - tarė jis.
Tą akimirką jo akyse mačiau skausmą.
- Ką čia kalbi? - tariau.
- Tu ne šiaip sau netekai tiek kraujo. Tu netekai.. - nutrūko.
- Zayn, kalbėk. - tariau.
- Mūsų vaikelio. - pratarė.
Sustingau.
- Kaip? - tyliai tariau. - Kaip tai nutiko?
- Nežinau. - tarė.
- Kaip gali to nežinoti?! - šiek tiek pakėliau balsą.
- Amy, prašau, nusiramink.
- Zayn, tu bent supranti ko manęs prašai?! Mes nebeturėsim vaikų. Ir aš turiu būti rami?! - šaukiau.
Mano veidu jau krito ašaros.
- Nurimk. Tau gali pablogėti. - tarė jis.
- Man nerūpi! - šaukiau. - Noriu mirti! Kam aš tau tokia?! - rėkiau.
- Ne, Amy. Prašau, nekalbėk taip.
- Palik mane vieną, Zayn.
- Amy.
- Išeik! - užrėkiau.
- Amy, prašau. - neklausė manęs.
- Išeik arba išeisiu aš. - greit pakilau iš lovos.
Akyse aptemo. Apsvaigo galva. Nei nepajutau, kad jau kritau, bet tvirtos rankos mane sugavo.
- Amy, ne. Ar girdi mane? Prašau, atsakyk. - maldavo Zayn.
Bet aš negalėjau nieko padaryti. Vėl panirau į tamsą.