Catch and Hold Me (Z.M.)

22 dalis

Tai Harry. Sustingau vietoje.
- O Amy. - kiek nustebo. - Kaip keista tave čia sutikti. - tarė jis.
Nieko neatsakiau tik jau norėjau eiti pro jį, bet jis sulaikė mane už rankos.
- Harry, paleisk. - pagaliau prakalbau.
- Mes turim pasikalbėti. - tarė.
- Nematai, kad neturiu laiko. Aš su drauge. - pikčiau ištariau.
Jis pažvelgė į Alisą, kuri iki šiol tik stovi ir žiūri į mus pasimetusi. Tada atsisuko į mane.
- Man ji netrukdo. Gali eiti kartu. - pasakė jis.
- Aišku, bet aš niekur su tavim neisiu. Paleisk. - muisčiausi.
Bet veltui. Harry nepaleido manęs.
- Mes ir taip žadėjom eiti į kavinę. - pagaliau prabilo Alisa.
- Tu ką? Pakvaišai? Jis su mum neis. - tariau nustebinta jos žodžių.
Ji man tik mirktelėjo. Vadinas ji kažką sugalvojo.
- Nu gerai, tebūnie. Einam. - pasakiau.
- Puiku. - tarė Harry ir paleido mano ranką.
Po keletos minučių jau buvom kavinėje. Alisa kumštelėjo mane, kad pradėčiau pokalbį. Piktai pažiūrėjau į ją. Už ką ji man šitaip? Kodėl ji verčia mane su juo kalbėtis?
- Tai ko nori? - tariau kreipdamasi į Hazza.
- Pasikalbėti. - atsakė šis.
- Tai prašom, kalbėk. - kalbėjau taip lyg man jis tuščia vieta.
O palaukit, juk jis toks ir yra. Ypač po to ką padarė.
- Aš noriu atsiprašyti. - tarė nežiūrėdamas man į akis.
- Aš noriu atsiprašyti. - pavaidinau. - Pala ką? - greit pažiūrėjau į jį.
- Taip, aš noriu atsiprašyti. Aš neturėjau taip su tavimi pasielgti. Prašau, atleisk man. - tarė paimdamas mano ranką į savo delną.
Aš greit ją ištraukiau.
- Nemanyk, kad taip paprastai imsiu ir atleisiu. - tariau jam.
- Amy, prašau. Aš nenoriu pyktis. Noriu, kad būtume draugais. Pasakyk, ką man padaryti, kad atleistum man? - tarė.
- Kodėl dabar? - ignoravau jo klausimą. - Kodėl tik dabar atėjai atsiprašyti? Kam tau to prireikė?
- Aš nežinojau kur tave rasti. O dabar mes susitikom netyčia. Taigi tai man buvo puiki proga pasikalbėti. - atsakė.
- O jei aš pasakysiu, kad tavim netikiu. Netikiu nei vienu tavo žodžiu. - nežadu jam nusileisti.
- Bet kodėl?
- Tu klausi kodėl? - kiek nustebau. - Harry, tu mane įskaudinai. Per tave aš atsiradau ligoninėje. Galų gale tu įskaudinai Zayn. Mes praradom vaiką. Žinojai tai? - tariau su įsiučiu balse.
Mačiau kaip Harry veidas persikreipia.
- Tu.. Jūs.. Pra.. Praradot vaiką? - vos sugebėjo ištarti.
- Neapsimesk, kad nežinojai. - tariau.
- Amy, aš tikrai apgailestauju dėl to kas atsitiko. Ir aš prisiekiu, aš tikrai nežinojau. - jis buvo labai sumišęs.
Net akimirką buvau patikėjus. Bet juk jis toks puikus aktorius ar ne?
- Melas! Viskas ką tu sakai melas! Aš netikiu niekuo ką tu sakai! - pašokau nuo kėdės ir šaukiau.
- Amy, nurimk. - timptelėjo mane Alisa.
- Kaip aš galiu nurimti?! A?! Šitas mulkis sugadino man gyvenimą! - šaukiau.
Man net nerūpėjo tai jog jau net praeivių žvilgsniai buvo susmeigti į mane.
- Per jį.. Aš.. Aš.. - užsikirtau ir kritau ant kėdės. - Aš nebegalėsiu turėti vaikų. - sušnibždėjau ir rankom užsidengiau veidą, kad niekas nematytų mano ašarų.
- Ką?! - sušuko vienu metu Alisa ir Harry.
Na taip, tai buvo vienintelis dalykas, kurio nepasakiau Alisai. Na, o dabar ji jau ir tai žino.
- Taip, tai tiesa. - sumurmėjau pro ašaras.
- Kaip tai? - klausė Alisa.
- Tai negali būti tiesa. - tarė Harry.
Matėsi, kad jis jau kaltina save. Tai gal jis nemeluoja? Ar galėčiau vėl juo patikėti? O kas jei jam vėl užeis kas nors? Gal kitą kartą sugalvos ne tik pagasdinti, bet ir nužudyti? Ne, aš negaliu taip galvoti. Juk Harry yra Zayn draugas. Kad ir kaip kvailai tai skambės, manau jam atleisiu, bet jokiu būdu to nepamiršiu. Niekada.
- Harry.. - pakėliau akis į jį.
Mūsų žvilgsniai susitiko. Jo akyse mačiau neviltį, skausmą, gailestį ir kaltę. Jis tikrai kaltino save.
- Aš.. - nutilau minutei. - Aš atleidžiu tau. - pasakiau ir pakilau iš vietos.
Jau norėjau eiti link namų, bet mane sulaikė. Atsisukus pamačiau, kad Harry vėl pačiupęs mano ranką. Norėjau ją ištraukti, bet jis tik stipriau suėmė.
- Ko dar tu nori? Juk atleidau tau. Ko dar tau reikia? - tariau skausmo kupinu balsu.
Skruostais vis dar riedėjo ašaros.
- Palauk. - teištarė jis.
- Ko, Harry? Ko man palaukt?
- Tu turėtum kai ką žinoti.
- Aš nenusiteikus dar kažką aptarinėti. Paleisk mane. Man reikia namo. - spyriojaus ir man pavyko ištraukti ranką iš jo delno.
Tada ėmiau eiti link namų. Nenorėjau klausytis Harry. Tik ne šiuo metu. Bet kaip visada jis vistiek turėjo išsižioti.
- Tai dėl Zayn. - šūktelėjo man kai aš jau buvau kiek tolėliau.
Sustojau. Bet atgal nežengiau nei žingsnio. Jaučiau kaip kažkas jau stovi už manęs. Pagal vyriškus kvepalus galėjau spėti, kad tai buvo Harry. Bet vistiek neatsisukau.
- Sakyk. - teištariau.
- Zayn.. Na.. Jis.. - kalbėjo kaip užsikirtusi plokštelė.
- Sakyk gi pagaliau! - surėkiau neatsisukdama.
- Jis paliko Londoną.
- Tai tiek aš žinau. Bet aš nežinau kur jis. Ir nežinau kodėl jis mane paliko. - ėmiau kūkčioti.
- Aš atsiprašau. - tarė jis.
- Už ką? - paklausiau sutrikus.
- Aš dėl to kaltas. - pasakė.
- Tu? - dar neatsisukau.
- Taip. Pameni vieną rytą kai jam skambino?
Linktelėjau.
- Tai buvau aš. Aš jam pasakiau, kad.. - nutilo.
- Kad kas? - ramiai tariau.
- Kad tu ir aš.. Na mes.. Jau buvom pažįstami.. - vėl patylėjo. - Ir tu miegojai su manim. - tyliai pasakė.
Pajaučiau kaip manyje užvirė pyktis. Miegojau su juo? Jis tai pasakė Zayn? Kaip? Kaip jam iš vis į galvą atėjo tokia mintis?
- Kaip?! Kaip tu drįsai?! Kaip galėjai taip pasielgti?! Per tave dabar netekau ir Zayn! - šaukiau aš ir atsisukus puoliau prie Harry ir kumščiais trankiau jam krūtinę. - Kaip galėjai?! Aš tau atleidau, o tu.. Tu.. - jaučiau kaip mano jėgos dingsta.
- Amy? Amy, kas tau? - Harry sugavo mane kai jau kritau ant žemės.
Man ėmė trūkti oro, aplinkui vaizdas ėmė lietis ir svaigo galva.
- Amy, prašau, atsakyk. - girdėjau susirūpinusį Hazzos balsą. - Alisa, skambink greitajai! - suriko jis. - Amy, prašau, žiūrėk į mane.
Pažvelgiau į jį.
- Man.. Man.. Reikia.. Oro.. - dusau.
- Ne ne ne. Amy, laikykis. Kvėpuok. - supanikavo Harry.
- Man.. Blogai.. - tariau.
Aplink pasidarė tamsu. Viskas dingo.