Catch and Hold Me (Z.M.)

48 dalis

Ar įmanoma taip staiga imti ir pamiršti viską, kas ilgą laiką nedavė ramybės? Manau, ne. Nebent... Negyvensi.
Zayn visame name ieškojo keletos svarbių daiktų, kurie būtini kelionei. Po to, kai radome vaikino lavoną, jis įspėjo mane jog negalime čia pasilikti. Atrodo, visas gyvenimas dabar taps nesustabdomu bėgimu. Kiekvieną kartą, kai nutiks kas nors blogo, mes pakeisime savo buvimo vietą, negalėsime prisirišti prie naujų pažįstamųjų, neturėsime pastovaus gyvenimo. Ko gero, liksime tik dviese. Amžinai.
- Amy, ar tu jau pasiruošusi? - rudų akių žvilgsnis pasiekė mano akis.
Linktelėjau. Neturėjau ką pasakyti. Galbūt vis dar mąsčiau apie tai, kiek daug pasikeitė kuomet nusprendžiau nuspausti gaiduką ir kulka pražudė Zac. Ir visgi, kiek daug pokyčių dar laukia ateityje.
- Ar įspėjai savo draugus? - garsiai susimąsčiau.
- Taip, palikau jiems žinutę. O dabar eime kol dar kas nors mūsų čia neužtiko, - paskatino keliauti, plaštaką uždėdamas ant mano nugaros.
Vėl tik linktelėjau galvą. Nežinau kokia esu Z akyse, tačiau pažvelgusi į veidrodį galiu aiškiai matyti save kaip beveik išprotėjusią. Aplink akis juodi nemigos palikti ratilai, žvilgsnis tuščias ir lyg stiklinis, plaukai dažniausiai susivėlę, o ir nebeatrodau tokia gyvybinga, kokia buvau anksčiau. Juokinga, regis, grįžau į tuos laikus, kai dozė buvo viskas, o cigarečių pakelis niekada nepalikdavo kišenės. Rodos, esu ten ant tilto ir vėl ketinu nušokti, tačiau šįkart „šokti iš proto“...
Važiavome man visai nežinoma kryptimi. Tik stebėjau vaizdus lenkiančius pro langą, daugiausiai tai buvo miškas.
- Meile, - Zayn kreipėsi į mane.
Lėtai pasukau galvą į jo pusę. Iš tiesų tai jaučiausi velniškai pavargusi, galbūt net išsekusi, mat protą kankinant košmarams neturėjau apetito ar net suvokimo, kad būtina savimi rūpintis. O Z dėl to tikrai pyko, bet juk negali padėti tam, kuris to nenori ar nesupranta.
- Juk žinai, kad gali man viską papasakoti, taip? Nenoriu, kad atrodytum kaip ligonė, nes tokia tikrai nesi. Aš tikiu, kad viskas bus gerai. Ir tu turėtum tikėti... - vaikinas kalbėjo su nerimo gaidele balse.
- Tu viską ir taip žinai. Be to, jog manimi tikėsi, dar nereiškia, kad netapsiu beprote, Zayn, - mano žodžiai nuskambėjo itin šiurkščiai.
Galbūt dabar aš tiesiog siekiu įskaudinti mylimąjį, kad jis mane paliktų ir jam nereikėtų matyti kaip krentu žemyn, ir tik blogėja mano savijauta. Nenoriu jog jis turėtų tuščių vilčių dėl manęs, kai jų pati jau nebeturiu.
- Nekalbėk šitaip, Amy. Tau viskas bus gerai. Košmarai baigsis, o blogi žmonės gaus tai, ko nusipelno, - jis žvilgtelėjo į mane.
- O kas yra blogi žmonės, Zayn? Juk aš taip pat paleidau kulką į žmogų. Tai ar neturėčiau būti nubausta? - žvelgiau į kelią.
Staiga automobilis sustojo šalikelėje. Atsidarė vairuotojo pusės durelės ir Z išlipo laukan. Netrukus per priekinį stiklą išvydau jo siluetą priešais automobilį. Akimirkos bėgyje jis suklupo. Šis gestas netikėtai privertė mano širdį plakti stipriau. Baiminausi, kad jam kas nors nutiko, todėl greitai sukilęs adrenalino pliūpsnis paskatino mane atidaryti keleivio pusės dureles ir paskubomis atsidurti greta vaikino. Kai buvau šalia, jis pasuko galvą link manęs. Jo akys buvo paraudusios, o ant skruosto kabėjo keli lašeliai, kuriuos jis greitai nubraukė ranka.
- Tau negalima jaudintis, - prisiminiau, kad jis vis dar sužeistas.
- Pasakyk tai kam nors kitam, nes man nerūpi, galiu nusibaigti tiesiog čia ir dabar, - tarė šiuos baisius žodžius.
- Nesakyk taip, - papurčiau galvą.
- Kodėl? Juk tu nenori pasilikti su manimi. Nori išnykti, o aš beprotiškai tave myliu, Amy. Ir man niekada nereikės jokios kitos. Tad kam man gyventi be tavęs? - jo skaudūs žodžiai giliai rėžėsi į širdį.
Nejučiomis mano skruostais pradėjo riedėti ašaros. Supratau jog asmenybė esanti priešais mane niekada neiškeistų to, ką turi dabar į ką nors kitą. Jis niekada manęs nepaliks ir visada tikėsis geriausio už mus abu.
- Atsiprašau... Atleisk man, - sugebėjau tik tiek ištarti.
- Aš myliu tave, tik daugiau nebeskaudink, - jo akys žvelgė tiesiai į mane.
Greitai linktelėjau prieš tai, kai jis priartėjo ir sujungė mūsų lūpas bučiniui. Atrodo, skęsdama košmaruose visai nepagalvojau, kad tai gali paliesti ir Zayn. Neturėjau valios išsikapstyti, tačiau mylimojo skausmas yra daug baisiau nei košmaras, nes artimiausiam visada  norisi tik gero.
Dabar prisimenu kodėl nuspaudžiau gaiduką ir paleidau kulką į žmogų... Norėjau apsaugoti mylimąjį.

×××××
Kuo toliau, tuo keisčiau, ar ne? Kokie dar sunkumai laukia bėgant nuo visko? Kaip manot, kiek užtruks bėgti, kol sunkumai galiausiai pasivys?
Nuomonių. :)
-Nessa