Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

PROLOGAS

PROLOGAS

2015 metai. Kanada. Ontarijas. Gruodžio 25 - oji.

Sėdėjau ant nusitrynusio balkono turėklų, viena koja mataškuodamas orą, kita dirbdamas kūno pusiausvyros naudai. Spoksojau į baltas medžių viršūnes. Mano juodas blakstienas, kad ir kiek braukčiau pirštais, vis dangstė baltos snaigės. Iš antro namo aukšto visada viskas gerai matydavosi. Šiemet žiema stulbinanti, nesulyginsi su anų metų. Baltos pusnys užklojusios kiemus, tvoros ir stogai apšerkšniję ir padabinti varvekliais. Dabar termometro stulpelis kritęs žemiau penkiolikos laipsnių šalčio.

Apsivilkęs žieminius apdarus į balkoną prisistatė mano vyresnysis brolis. Į akis iš karto krito ant jo galvos kreivai uždėta raudona, baltu bumbulu kepurė, rankose turėjo nedidelę dovanų dėžutę, tos pačios spalvos perrištu kaspinėliu. Perkėlęs kojas atsisėdo šalia ir keliom minutėm apsižvalgė.

– Su Kalėdom, Kirinai, - nusišypsojo jis. Ilijanas už mane buvo dvejais metais vyresnis, tačiau visada atrodė, kad jo širdis jaunesnė nei manoji. Nors dažnai mudu išskiria asmeniniai principai, tačiau niekas kitas manęs taip nedžiugino kaip vienintelis likęs šeimos narys. Senelius, mudviejų mamos tėvus, mylėjau besąlygiškai, nes tik dėl jų atsidavimo išaugome į asmenybes, tačiau širdyje vistiek visada truks to šeimyninio kumščio, kai buvome mudu su Ilijanu ir mama su tėčiu.

– Juk žinai, kad nemėgstu dovanų, - priminiau jam, kai šis ištiesė dovanėlę. Akys vis žiūrėjo į vieną įspūdingiausių medžių šiame mieste, į Tikrąjį Karaliūną. Gyventojams tai yra tikrų tikriausia mistika, nes šis medis niekada nekeičia savo formos, nemeta jokių lapų, nuo jo nelūžta šakos, jis nepūva. Dėl netinkamo klimato sąlygų jis nei neturėtų čia augti. Tai labiau Brazilijos džiunglių tvėrinys, o ne urbanizuoto krašto.

– Nebambėk. Užtenka, kad susiraukęs būni per gimtadienį. Be to, išrinkau specialiai tau, - palinksėjo su džiaugsmu. Paėmiau pakuotę ir nusitraukęs pirštinę, nurišau kaspiną. Dugne gulėjo kišeninis laikrodis, paauksuotu metaliniu viršeliu, su didele pelėdos galva bei smulkiai išmargintais, neatpažįstamais ženklais.

- Kodėl Pelėda? – suabejojau.

- Pamaniau, kad reikėtų ko nors prasmingo, o pelėda kiekvienai tautai turi skirtingą reikšmę, - atsakė žvelgdamas į tolį, lyg skaičiuodamas švytinčias žvaigždes. Lauke jau buvo sutemę, tačiau gatvių žibintai buvo gerai apšvietę gyvenvietę. – Graikai pelėdas laikė sėkmės simboliu, kai tuo tarpu jų priešingybės romėnai labiau tikėjo kaip blogio simboliu. Amerikos indėnai laikė pelėdas mirties ir ligų pranašais arba kitos gentys sakydavo, kad tai mirusiųjų sielos. Vakaruose pelėdos laikomos kaip išmintingos ir budrios būtybės. Na, o Rusai turėjo paprotį mirštančiam žmogui atnešti pelėdos nagų, nes jais pasiremdamas velionis galėjo užkopti į rojų.

- Tikiuosi kišenėje neturi nagų? – kilstelėjau antakį. Niekada negalėjau žinoti, ką sugalvos Ilijanas, tačiau tikrai galėjau patvirtinti, kad istorija ir mitologija visada buvo ir bus jo asmeninis žinių varikliukas. Brolis sukikeno papurtydamas galvą. – Ir tiki tuo? Turiu omeny tuo anuo pasauliu, mitais, senove? – kažkodėl šis mano klausimas džiaugsmingą Ilijano šypseną panaikino veide. Pirštu mostelėjo į Tikrąjį Karaliūną.

- Tikiu tuo, ką mačiau, - keistai sumojo. Nežinau kodėl, bet sugrįžau mintimis prie dovanos.

- Iš kur tu gavai šį laikrodį, Ilijanai? – kad ir kas mane traukė už liežuvio, buvo priežastis. Atidariau ir patį laikrodį. Iš pirmo žvilgsnio nepasirodė, kad jis išvis veikia. Atrodė antikvarinis, teturintis vieną rodyklę, keliaujančią sekundžių tikslumu. Tą irzlumą balse pajutau ne tik aš pats, bet ir brolis, todėl jis tik nušoko žemyn ir prieš išeidamas atšovė: