Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

X: Ilijanas

X: Ilijanas

Klapsėjau akimis tyrinėdamas lubas. Visą naktį buvau pririštas prie šio kieto gulto ir jau ilgėjausi traukinio kameros. Už milžiniško stiklo stovėjo trys Laiko tramdytojai. Jiems turėjo būti taip pat nuobodu kaip mano paranojai.

Nežinojau ar Melamore jau prašvitę, ar vis dar naktis. Aš trokšte troškau pabėgti, o ir mano laukiniai instinktai veržėsi labiau negu pats kūnas, bet vis gi taip ir nepajudėjau. Nekrustelėjau net ir į kabinetą atsivilkus tam Migdytojui. Geriau nesiknisti po mano galvą, nes dar ne tokių detalių išgirstų apie būdus, kuriais norėčiau "atjungti" šį tipą nuo pasaulio. Visam laikui...

Kelios siūlės kaktoje ir kairiajame smilkinyje. Atrodė žvalus. Arba daug miego, arba daug kofeino.

- Tikiuosi miegojai, nes iš čia neišeisiu, kol negausiu išsamios ataskaitos apie tavo būklę, - rašiklį įsikišdamas į chalato kišenę prabilo jis.

- Paliesi? Užmušiu, - nusišypsojau sadistiškai. - Visa matematika, Migdytojau, - nusigręžiau nuo jo. Varsčiau sieną. Mano paranoja ko gero geriau miegojo negu aš.

- Ir tada aš Jordės neoperuosiu. Visa filosofija, Laiko žudike, - pikdžiugiškai nusišypsojo rankas susidėdamas ant krūtinės. Staigiai atsisukau į jį. Šalia manęs, ranka pasilaikydama už atkaltės palinko paranoja. Palinkčiojo kietai sučiaupdamas lūpas.

- Tu operuosi ją, nes esi Migdytojas. Savo pareigų negali apleisti. Tai draudžia Melamoro įstatymas. Tu neatgręši dvylikametei mergaitei nugaros dėl vidinių prieštaravimų, - suprunkščiau. Migdytojas man vis dar smalsiai šypsojosi.

- Ne, neatgręšiu, bet galiu atsisakyti pacientę gydyti, perrašyti kitam neurologui, kitam savo amatą, galbūt išmanančiam, o galbūt ir ne, Migdytojui, - nerūpestingai atšovė.

- Ką tai, po velnių, turėtų reikšti? - sušnypščiau.

- Jase esu visiems labai gerai žinomas vien dėl savo užsidegusio pašaukimo gelbėti, o ne žudyti, - paskutinį žodį, jeigu būtų galėjęs būtų kad ir dalgiu perpjovęs. - Tai reiškia, kad jos naujas Migdytojas gydys ją kaip eilinę pacientę nei nenumanydamas kokia svarbi mergaitė, dėl neaiškių priežasčių, yra Dezertyrui. Jeigu jam nepasiseks, bus tik dar vienas lavonas duobėje ir niekas nestatys jai kapo, ir niekas neverks prie paminklo, niekas neskins ir neneš gėlių, o tu sėdėsi toje pačioje Begalybės traukinio skylėje, kurioje tau ir priklauso tupėti, nes broliška Kirino meilė drąskysis į paskutinius šipulius, kad tik niekas tavęs neįmestų į Laiko krytį, - jis priėjo arčiau manęs. Aš nesujudėjau. - Tai, kas dabar draskomas vidinių prieštaravimų? – įrodė savo tiesą.

Ir aš, ir paranoja likome išsižioję, nieko nesugebėjome į tai atsakyti. Aš tiesiog žiūrėjau į tamsiaodžio vaikino akis. Jau esu girdėjęs šią maištingą ir apsimestinai kietą intonaciją.

Nusileisti iki pačio dugno man nesisekė, tačiau instinktą nudėti Migdytoją šiek tiek nuslopinau. Viena paranoja težino kaip man pavyko.

Laiko tramdytojai niekur nedingo. Kiek neįprasta apžiūra kėlė intrigą per kurią kūno dalį užtvoti šitam nevykėliui.

Iš manęs buvo atimtas apsiaustas, rankos surakintos ir įtemptos grandinėmis, pritvirtintos laikikliais prie sienos. Atėmė ir batus, kojas kažkodėl paliko nesuveržtas. Patalpa, kurioje įstrigau nepriminė spalvotų Jaso sienų, stiklinių durų ar kitų įprastų daiktų. Čia labiau prastesnė milžiniško morgo versija. Grotuoti, nedideli langai prie pat lubų. Lauke laiks nuo laiko vis pražingsniuodavo kelios poros kojų, todėl sprendžiant iš to, aš kažkur po žeme. Erdvi vietelė su nerūdijančio plieno laikikliais, stalais ir keliais juodais lagaminėliais. Jeigu čia nusibaigsiu, tai bent žinosiu, kad bandžiau visus įspėti jog jau seniausiai mane reikėjo nužudyt. Kadangi čia visi kurti, tai man belieka tik pasikalbėti su labiausiai nepakenčiama paranoja.