Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

VI: Kirinas

VI: Kirinas

Atsidūrę kuo toliau nuo Elmano kalėjimo, nuėjome į vietinę užeigą. Elarija skundėsi skrandžio skausmu, todėl vietoj to, kad kankintumės abu, leidau jai pavalgyti. Sėdėjau kitapus stalo ir gėriau kažkokią žalią arbatą, nevisai primenančią saldų skonį. Elarija kramsnojo Kušari, kas maisto taip pat nepriminė. Mergaitė su manimi nesikalbėjo. Ir pats žinojau, kad blogai pasielgiau sudarydamas sandorį su praeitimi. Mums tai daryti griežtai draudžiama. Tai toks pat aukštas lygis kaip keliauti laiku toliau nei penkeri metai, ką aš taip pat labai greitai sulaužysiu. Elarija vis kramtė, kartais gurkštelėdavo savo gėrimo ir nusukdavo akis į langą, kurio stiklas dar ko gero vandens nei nematęs. Vis norėdavau išsižioti, ką nors pasakyti, bet tik užsičiaupdavau ir svarstydavau, ką dar pridirbus, kad į mane daugiau nepažvelgtų nei vienas melamorietis. Roni su Elonu man neatleis. Palikau juos vienui vienus, pasinaudojau jais, nors jokios misijos nei neturėjo būti.

- Turėjau tai padaryti, - galiausiai prabilau tvirtai suspausdamas pirštus į kumštį. - Ilijanas negali savimi pasirūpinti. Ką tu darytum? - paklausiau jos kiek pikčiau, nors Elarija man nieko net nesakė.

- Mano tėvai negyvi. Aš nieko nedaryčiau, - šaltai atšovė ji. Ledinis balsas mažajai netiko. Kol mus mokė Melamoro universitetai ir specialios programos, Elarijos mokytojas buvo gyvenimas. Jeigu tik galėčiau, atitaisyčiau viską, kad mergaitės skausmas pasitrauktų. Deja, mirusių Laiko trikdytojų išgelbėti neįmanoma, nes juos visada praryja praeitis.

- Bet... - kilstelėjau pirštą, tačiau Elarija visvien manęs nesiklausė.

- Tavo brolis irgi negyvas.

Melamoriečiai to išmokyti. Vos tik Dezertyras išplauna smegenis, aukai niekuom nebegali pagelbėti. O aš tikėjau, kad įmanoma sugrąžinti perkonstruotą žmogų. Jeigu ne į senas vėžias, tai bent jau į panašias. Privalėjau tikėti, nes vos tik palūšiu, ant kojų vargu ar dar kartą atsistosiu.

Kiekvieną dieną savęs klausiu, kodėl jis mane paliko, kodėl nepasakė, kad visi numirs, nes išsilies vandenynas ir viską užsems, kodėl jis savo noru iškeliavo pas Dezertyrus. Paskutinis klausimas mane kankino labiausiai.

- Bus geriau, jeigu pargabensiu tave atgal į Melamorą. Esu dėkingas, kad leidaisi į įstatymus pažeidusią kelionę, bet tai tiesiog neteisinga, - kai ją sugrąžinsiu, manęs iš Melamoro niekas neišleis. Tada aš niekuom nepadėsiu savo broliui. Elarija liks kalta, nes savo noru sutiko man padėti. Niekada nekalėjau, nes per tuos trejus metus nei karto nenusižengiau. Turėjau rinktis: prievarta tempti mergaitę paskui save ar atiduoti save į teisėsaugos rankas.

- Gerai turėti vilties, - raudonų langiukų servetėle nusivaliusi padažu aplipusias lūpas vėl prabilo ji. - Kol vienas iš mūsų jos turi, tol gyvensime abu, - mažomis kojelėmis pasiekė žemę, nušoko nuo apiplyšusio minkštasuolio ir patraukė link išėjimo.

- Kur eini? - paklausiau neatsisukdamas, tebespoksodamas į stalo kampą.

- Argi neturėtume keliauti į 2000-sius? - stabtelėjusi kilstelėjo rudą antakį. Ji palengvino situaciją ir man neteks apsispręsti. Bent jau ne dabar. Dėkingai nusišypsojęs, nusekiau ją laukan. Elarija yra vaikas, o kuo jaunesnis esi, tuo keliavimas laiku lengvesnis.

Susiradome nuošalesnę vietą. Apleistas, visiškai neprižiūrėtas parkelis. Kažin ar jį taip galėtume vadinti. Pageltusios žolės, atsidavė išmatomis ir šunimis, vienas sutręšęs suolas, kurio vinys baigia iškristi pro apačią. Ant supuvusios atkaltės išpaišytas kažkoks piešinys. Mudu su Elarija sustojome vienas priešais kitą. Padaviau kišeninį peiliuką. Ji nusirišo raištį ir šalia šviežios žaizdos ėmė brėžti kitą. Tuo tarpu per tamsų viršugalvį spoksojau į tą suolą. Pamažu mintyse išryškinau ne piešinį, o ženklą. Išplėčiau akis. Staigiai išsitraukiau Jataganą. Elarija ketino atiduoti peiliuką, bet stūmiau ją į šoną. Krito, kruviną ranką sutepė drėgnomis žemėmis. Sekundė į sekundę sukirtau ašmenimis su iš niekur nieko iššokusiu Dezertyru. Rėmiausi visa jėga į ginklą, nemačiau jo veido, dengė juodas apsiausto kapišonas, rankas slėpė pirštinės, o kojos avėjo ilgus kelioninius batus. Trūko tik kepurės ir būtų kaip iš Laukinių vakarų. Dabar... Kaip atkeliavęs iš morgo. Ženklas - trys ugnies liepsnos ir mažas ratas jungiantis jas, reiškė Feniksą. Pastarasis pakilimą iš pelenų. Šie vyručiai niekada nemiršta. Vietoj kritusio visada stoja naujas. Mačiau kaip Elarija nuo mudviejų atsitraukia atbulomis. Įsispyriau kojomis į žemes, atsirado griovelis. Regis ir Dezertyras spyriojosi. Keisčiausia, kad atklydo vienas.