Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

I: Ilijanas

I: Ilijanas

2017 metai. (Po dviejų metų)

Spoksojau į išgaubtas lubas. Kūnas jau spėjo greitai priprasti prie krestelėjimų ir dardėjimo, kuriuos sukelia surūdyję bėgiai. Nesigaudžiau nei kiek valandų, nei koks dabar paros metas. Iš tiesų man visiškai nerūpėjo, kas dedasi už tų traukinio sienų. *Ir aš ne apie nerūpestingumą, kai miršta tavo naminis gyvūnėlis, kalbu apie visišką tuštumą, kai nesvarbu, gyvensi tu ar mirsi.

Prisislinkau prie sienos ir atrėmiau galvą toliau klausydamasis kaip rieda Begalybės traukinys. Čia jie laiko kalinius, valdžios nekenčiamiausius, šiaip individus su kuriais laikinai nežino, ką daryti. Jį vadina taip dėl nuolatinio judėjimo, ratais besisukančio ir tris kartus į dieną pasiekiančio centrą. Pirmus vagonus visada skiria „numylėtiems" kaliniams tokiems kaip aš.

Visą šį laiką mane labiausiai kniso apšiurusi lempa virš galvos. Dėl galimų elektros trikdžių ji čia mirksėjo be perstojo. Vis dėl to, tai vienintelė vieta, kurioje dar galėjau būti savimi. Visą šį laiką čia sėdint grįždavau mintimis į gyvenimą prieš viską sužinant. Tebegirdėjau riksmus tarp keturių sienų, nieko vertus pykčius, kūnu dar kartą pajaučiau fizinius smūgius, nors manęs niekas dabar nemušė. Dabar aš buvau beveik vienas. Beveik...

Žinojau kaip veikia Melamoro sistema. Kartais čia geriau nei žemėje, o kartais blogiau nei pragare. Melamoras laikomas Žaliojo Goblino irštva. Toks šių gyventojų tikėjimas. Žalias kaip jų Dievas. Šiame mieste saugiai priverčiau atsidurti ir savo jaunesnį brolį, ir jeigu mano logika niekur nepabėgo, tai sakyčiau jis čia sekantis po valdžios. Nunarinau galvą, atleidau veido raumenis ir priglaudžiau žaizdotą skruostą prie metalinės sienos. Nebuvo nei energijos, nei jėgų antplūdžio. Jaučiausi it lėlė, negebanti atlikti savo įprastų funkcijų. Užmerkiau akis ir iš karto išvydau save ir Jį visiškame apatijos dugne, tamsoje be durų ir be šviesos, be galimybės pasprukti. Apatija ant kurios sėdėjau buvo tokia gili ir pilna sielvarto, nematoma. Gal dabartis man skausmo ir nenešė, tačiau praeitis, tai kas kartą vis iš naujo subraižytas mano veidas. Praskėstais pirštais švelniai liečiau savo kūną žinodamas, kas po to anglies juodumo apsiaustu. Kiekvienas mano įkvėpimas, krūtinės kilstelėjimas vertė prisiminti į kokį šūdą įlindau savo noru. Nors aš čia, iš Dezertyrų išeini tik miręs, nors net ir tada lieki jiems tarnauti. Toks tučias, toks sulaužytas ir brokuotas kaip koks išmetas į orą daiktas. Degančiu iš skausmo skruostu nusirito viena vienintelė ašara. Nieko negalėjau pajusti, tik visišką tuštumą.

Išgirdau dundesį. Bėgalybės traukinys ėmė iš lėto stoti, kameros durys prasivėrė ir toje saulėlydžio spalvų maišalynėje pamačiau Kiriną. Tarytum išvydęs marą ėmiau drebėti ir spaustis prie sienos, lyg nuo to pajudėčiau centimetru toliau. Deja, niekur toliau nepajudėjau, visvien jaučiausi per arti.

Kirinas atrodė pasitaisęs, stambesnis nei anksčiau prisimenu. Plaukų kirpimas išlikęs, tačiau pasikeitusi apranga ir sugriežtėję veido bruožai darė jį beveik nauju žmogumi. Ovalius akinius jau seniausiai pakeitę gelsvi kontaktiniai lęšiai. Pamenu jis akinių baisiai nemėgo, todėl retai dėdavosi, nors ne kartą visi jam buvo sakę, kad vieną dieną paklius į bėdą. Žinoma, taip niekada nenutiko.

Mane reikėjo laikyti saugiai uždarytą, neprileisti prie jokio vandens šaltinio, nes galėjau susigundyti ir bėgti, suvilioti save grįžti pas kraujo ir sielų ištroškusius Dezertyrus. Jaučiausi toks ištroškęs, bet ne. Ne, man negalima duoti vandens.

Iš po mano rankovės nusirito ir ant žemės ištiško keli kraujo lašai, ėmė gertis į apsiaustą. Greičiausiai trūko mano siūlės. Tuštybė, Ilijanai, tavyje teka tuštybė... Tos elektrinės spalvos akys vis dar įsirėžusios atmintyje. Vargu ar kada nors jos iš ten išnyks.