Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

XXII: Ilijanas

XXII: Ilijanas

Jau pusę ryto čia sėdėjau šiame tamsiame kabinete. Sendintais baldais apstatytas kambarys, kuriame pagrindinis dėmesys atiteko dviems krėslams, viename iš jų sėdėjau pats, ir dideliam rašomajam stalui ant kurio tebuvo lempa ir senovinis telefonas. Čia sienos juodos, o langai dveji tarp sunkiai krentančių tamsių naktinių užuolaidų. Čia grindys subraižytos ir pilkos. Visai kaip mano siela.

Mano rankas juosė nematomi antrankiai, todėl to psichiatro sėdinčio darbinėje, juodoje kėdėje niekaip nepasmaugsiu. Tamsusis Ilijanas, ir tas nesumąstė kaip jį nužudžius, todėl sėdėjome nieko nepešę.

Pasiilgau laiko, kai būdavau švarus ir galėdavau keisti drabužius kada tik panorėjęs. Jaučiau, kad pastarieji baigia suirti ant mano kūno. Jaučiau puvimą.

- Savo ar drabužių? - pasirėmęs į atkaltę paklausė nuobodžiaujantis Ilijanas.

- Ką? - nesuvokiau.

- Klausiu, kokie tavo santykiai su jaunesniu broliu, Kirinu Iversu? - pakartojo Viktoras Molinaras. Savo...

- Nepamenu, - spoksodamas į vieną tašką atsakiau.

- Pameni, Žioply. Tiesiog aš tau labiau patinku, - pervertė akis Tamsusis Ilijanas. Viktoras kažką užrašė ant popieriaus lapo ir pakišo palei akis.

- Tuomet, ką reiškia šis užrašas? - atsargiai pasiteiravo. Dirstelėjęs radau jau pažįstamus žodžius ir skaičius. 2013. Šveicarija. - Ar norėtum ten nukeliauti? Gal kažką ten pats palikai? Gal ten gyvenai? - tylėjau. Nugarą badė dviejų, prie durų stovinčių Laiko tramdytojų žvilgsniai.

- Mudu galite palikti vienus. Esu tikras išspardys tik stalą ir krėslus, - nuramino vyras. Jiedu labai nenorėjo nešdintis. - Tai konfidencialu, - švelniai trinktelėjo delnais per stalą. Galiausiai jiedu prisivertė palikti mus. Viktoras sužiuro į mane. - Kodėl nuspręndei jį išpjaustyti, Ilijanai? - visvien tylėjau. - Ar tai nutiko Begalybės traukinyje?

- Taip, - netyčia išsižiojau. Nesupratau, kas čia buvo.

- Ar tau patinka Melamoras? - vėl paklausė jis.

- Ne, - atšoviau.

- Kodėl? - vėl iškėlė klausimą.

- Čia esama blogio, - mano akys lakstė nuo kambario kampo prie kito. Mačiau daug pilkos spalvos. Iš čia nebuvo išėjimo kaip nebuvo kelio iš Dezertyrų. Rankos drebėjo, koja lėtai, vos matomai trepsėjo.

- Kodėl taip manai, Ilijanai? - vėl tyla. - Ar aš esu blogis? - paklausė psichiatras. Nieko nesakiau. - Noriu, kad kai ką padarytum, - davė užduotį jis. - Pažiūrėk į mane ir pasakyk kaip aš atrodau.

- Tu šešėlis, bet nesi blogas, - pažvelgęs į jį sudvejojau. Viktoras buvo paslaptis tiek man, tiek paranojai.

- Iš kur žinai, kad esu toks, kokiu mane kątik pavadinai? Aš žinau tiksliai koks esu, - domėjosi jis.

- Jūs manote, kad meluoju, - staigiai pakreipiau galvą lyg tikras beprotis.

- Aš manau, kad esi teisus. Ilijanai, ar pažįsti ką nors, kas yra blogas žmogus? Kas neturi visiškai spalvų. Ar žinai kaip atrodo spalvos? - pasiteiravo jis. Linktelėjau. Tamsusis Ilijanas tame krėsle tiek žvengė, kad pamanytum jog prunkščia arklys.

- Korupcija, ateitis, Dezertyrai, paranoja, - linguodamas ištariau.

- Ei! - suriaumojo paranoja. Net pakilo iš savo vietos. - Jeigu dar kartą išgirsiu minint mane, ištrauksiu liežuvį tau per šikną!